"Kiekvienas rašytojas, kad ir kokia pasaulio biblioteka paprašytų tapti jos globėju, apsidžiaugtų it pamišėlis, nes tai reiškia, kad žmonės pripažįsta, jog rašytoju iš tikrųjų esi, o ne tik norėtum būti", – sako rašytoja ir žurnalistė Audronė Urbonaitė.

Tapusi Raudondvario bibliotekos globėja, ketvirtadienį iš Vilniaus, kuriame gyvena, ji skubėjo į čia su šūsnimi knygų – dovanojo bibliotekai tiek savo, tiek kitų lietuvių autorių parašytas knygas.

Raudondvaris rašytojai kelia daug sentimentų: viename garsiojo dvaro oficinose įrengtų butų paauglystės metais A.Urbonaitė gyveno.

Prieš susitikimą su skaitytojais Raudondvario bibliotekoje į klausimus atsakiusi rašytoja prisipažino esanti neabejinga ir šiam miesteliui, ir Kaunui.

Dirbdama žurnalistinį darbą visą Lietuvą apvažiavusi rašytoja pastebi didžiulį skirtumą tarp Vilniaus ir visos Lietuvos. Paprašyta, išskiria ir visai tautai būdingų bruožų. "Lietuviai tebėra labai homofobiški ir mąsto kaip uždaro regiono gyventojai bei nemoka lyginti savos patirties su kitų mažų šalių istorija", – atkreipia dėmesį A.Urbonaitė, Lietuvoje pasigendanti sąmoningų tikslų valstybės ir piliečių gyvenime.

– Tapote Raudondvario bibliotekos globėja. Kodėl ne kurios nors Vilniaus bibliotekos, o pakaunės miestelio?

– Raudondvario bibliotekos globėja tapau, nes paskambino mano paauglystės draugė Nijolė Joneliūnaitė, kuri prieš šimtą metų ištekėjo už kito mokyklos draugo Glušausko, bet man vis tiek visada bus Joneliūnaitė (Nijolė Glušauskienė – Raudondvario bibliotekos vyr. bibliotekininkė, red. past.). Prieš tą šimtą metų mes gyvenome Raudondvario pilies aptvare, pačioje gražiausioje pasaulio vietoje. Ir paraginta tapti globėja iškart pasijutau tarsi kas nors kviestų atgal namo. Kuo labiau sensti, vietos, su kuriomis buvai susijęs mokyklos laikais, tampa beveik šventos, nors anais laikais visai nenorėjau mokytis Raudondvaryje, nes daug labiau traukė dideli miestai. Net Kaunas man atrodė mažas ir buvo savaime aišku, kad studijuosiu Vilniuje ir niekada negrįšiu.

– Bibliotekos globojimas jums – avantiūra ar gerai apgalvotas žingsnis?

– Kiekvienas rašytojas, kad ir kokia pasaulio biblioteka paprašytų tapti jos globėju, apsidžiaugtų it pamišėlis, nes tai reiškia, kad žmonės pripažįsta, jog rašytoju jau iš tikrųjų esi, o ne tik norėtum būti. Man visiškai akivaizdu, kad net patys talentingiausi rašytojai, pelnę svarbius literatūrinius apdovanojimus, periodiškai išsigąsta, ar žmonėms įdomu tai, ką jie rašo.

Be to, atsimenu, kaip šeštoje klasėje į Raudondvario mokyklą buvo pakviestas gamtininkas, rašytojas eseistas Rimantas Budrys ir jis buvo pirmas gyvas rašytojas, kuriam pakišau kažkokį beviltišką savo tekstą ir paklausiau, ar turiu šansų tapti rašytoja. Tai buvo nevykęs Antano Vienuolio Kaukazo novelių mėgdžiojimas ir svečias atsargiai paklausė, ar aš pati tą savo tekstą sugalvojau. O aš stovėjau, laukiau įvertinimo ir net nekvėpavau: toks svarbus man buvo jo žodis.

Tai ir dabar galvoju: gal į susitikimą Raudondvario bibliotekoje ateis koks vaikas, kuriam tapsiu įrodymu, kad rašytoju tapti įmanoma, jeigu jam tas sunkus darbas yra labai svarbus.

– Esate kilusi iš Kauno. Koks jūsų vaikystės Kaunas? Ar jo pėdsakų aptinkate dabar?

– Gimiau prie Pelėdų kalno Kaune, S.Žuko gatvėje, šalia meno mokyklos. Dabar gatvė vadinasi Žalioji, mokykla tapo Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakultetu, bet mano pelėdos – tos pačios. Kai atvažiuoju į Kauną, pirmiau slapta aplankau aptrupėjusias vaikystės pelėdas, o tik paskui tėvus. Tas pelėdas metų metais fotografuoju ir labai jaudinuosi, kad jos būtų atstatytos. Kartu su "Nemuno" redakcija, kuri paauglystėje buvo mano dvasios namai, bandau priminti miesto vadovams, kad tų pelėdų negalima privatizuoti ir paversti turtingų kauniečių gyvenamąja vieta, nes jų paskirtis kita – saugoti istorinę menų teritoriją.

– Paauglystėje kurį laiką gyvenote vienoje iš Raudondvario dvaro oficinų. Ryškiausi to laikotarpio prisiminimai? Kaip ėjote pjaustyti prie Nevėžio apsistojusiems turistams palapinių, kaip rašote socialiniame tinkle "Facebook", ar kiti?

– Ryškesnis prisiminimas – kad galėjau vienų viena braidyti po snieguotus laukus ir svaičioti apie tai, kas manęs laukia. Karstymasis Raudondvario pilies šlaitais, maudynės nebijant plaukti per Nevėžį penkis ar šešis kartus per dieną buvo labai svarbios kaip galimybė daug laiko pabūti tyloje, nes dabar iš daugybės žmonių tyla ir vienatvė kaip susikaupimo būdas yra atimti. Nuolatinis buvimas sąmoningai organizuojamame triukšme išbarsto asmenybę – daugelis net neturi laiko pagalvoti, ko iš tikrųjų nori.

– Esate ir žurnalistė, ir rašytoja. Kiek šios profesijos (ar gyvenimo būdai) vienas kitam padeda, kiek trukdo?

– Esu baigusi lietuvių kalbą ir klasikinę filologiją Vilniaus universitete bei daugybę tarptautinių žurnalistikos kursų. Žurnalistika yra greitas ir įnirtingas gyvenimo būdas, bet jis leidžia pažinti įvairius žmonių tipus ir padaro žmogų realistą. Manyje naivumo neliko nė už grašį: žurnalistika pastatė ant žemės. Bet iš tiesų į bet kokį gyvenimo reiškinį pirmiausia reaguoju kaip humanitarė – galvoju, kas žmogui nutiks, kai bus parašyta tai, ką jis netyčia pasakė.

– Visas knygas rašėte remdamasi savo asmenine patirtimi (onkologinė liga, anūkė kinė) ar bent jau kurdama tokias užuominas. Viename romane aprašote jo herojės kraujomaišos ryšius su tėvu. Kokios reakcijos iš aplinkinių sulaukiate po tokių publikacijų? Ar Lietuvos skaitytoją apskritai pavadintumėte išprususiu?

– Kiekvienas autorius grožinėse knygose neišvengiamai panaudoja savo šeimos gyvenimo detales ir jas išdidina iki begalybės ir sutirštinto apibendrinimo. Teksto suvokimo įgūdžius turintys žmonės niekada grožinės knygos neskaitys kaip reportažo iš įvykio vietos ir nesuvoks paraidžiui, nors tokių bandymų pasitaiko. Reakcijų yra buvę įvairių – nuo primityvaus baisėjimosi iki labai tikslaus akcentų suvokimo. Kartais kokiame nors užkampyje, pavyzdžiui, Skuodo rajono kaime pasitaiko intelektualesnių skaitytojų, negu Vilniuje. Bet apskritai pastaruoju metu žmonės negeba susikaupti skaitymui ir knygas skaito gabalais, skyriais, puslapiais, netyčia it griovį peršokdami ir teksto esmę.

– Naujausia jūsų knyga – "Mano Didžioji Nuodėmė, žurnalistika". Šiandieninėje Lietuvos žurnalistikoje matote labai daug blogio, purvo, lėkštumo. Kiek jūs pati tame dalyvaujate? Ar parašiusi tokią knygą jaučiatės apsivaliusi?

– Žurnalistikos bulvarėjimo ir užsakomųjų straipsnių, kurie iškreipia realybę, gausa man kelia neviltį. Apmokėtas melas nevirsta tiesa, nors ir leidžia kurį laiką žiniasklaidai išsilaikyti. Mano knyga yra asmeninės patirties knyga, o ne analitinė. Ji negali nieko pakeisti, bet jaučiuosi smagiai, kad apskritai išdrįsau apie tai prasižioti.

– Į knygą sugulė ir kai kurie jūsų straipsniai iš Lietuvos kaimų ir miestelių. Kokius skirtumus pastebite tarp sostinės ir visos Lietuvos? Kuo Lietuva, po kurią važinėjote prieš dešimt metų, skiriasi nuo dabartinės?

– Kartais iš komandiruočių po prasigėrusius, darbo neturinčius rajonų miestelius grįžtu prislėgta ir manau, kad Lietuvos jau nebėra – tik neviltis ir sąmokslo teorijos. Darbo nebuvimas sunaikina motyvaciją ir sudaro prielaidas pasiduoti primityviai propagandai iš Rytų. Tai labai rimta problema ir jos neišsprendė nė viena Vyriausybė. Realiai Lietuvoje darbo galima gauti Vilniuje. Žiemą net Klaipėdoje nėra žmonių, apie mažesnius miestus nė nekalbu. Kai nėra darbo, nėra nieko. Bet Vilniuje labai daug žmonių, baigusių mokslus užsienyje, – tolerantiško ir šviesaus jaunimo. Skirtumas nuo kitų miestų – labai didelis ir tai nenormalu.

– Esate nemažai keliavusi, kas suteikia galimybę į Lietuvą ir jos žmones pažvelgti iš šalies. Taigi, jūsų akimis, kokie esame?

– Lietuviai tebėra labai homofobiški ir mąsto kaip uždaro regiono gyventojai bei nemoka lyginti savos patirties su kitų mažų šalių istorija. Pernelyg sureikšminamos traumos, bet per mažai sudaroma sąmoningų planų, kaip valstybė funkcionuos po penkerių, dešimties ar 30 metų. Sąmoningi tikslai valstybės ir piliečių gyvenime labai svarbūs.