Vėliava saugumiečių panosėje

Kai šaltą 1955 m. vasario 16-osios rytą saugumiečiai išvydo trispalvę viename iš Kauno Jėzuitų bažnyčios bokštų, jie turėjo apstulbti – vėliava plevėsavo beveik Rotušės bokšto, 53 m,  aukštyje. Kas ir kaip galėjo įkopti į uždarytos bažnyčios bokštą, kai visą parą Rotušės aikštėje budėjo saugumiečiai ir milicininkai?

"Kauno diena" pakalbino tuomet trispalvę iškėlusį ir už tai labai didelę kainą sumokėjusį buvusį politinį kalinį, pokario Lietuvos laisvės kovų dalyvį, vieną iš Lietuvos kariuomenės savanorių sąjungos kūrėjų, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierių, lietuviškų ginklų kūrėją Algirdą Petrusevičių.

Pašokdino Maskvą

"Buvau paauglys, kai tėvai mane išsiuntė iš badaujančio pokarinio miesto vasarai pas dėdę į kaimą Anykščių rajone. Ten dėdė pasirūpino, kad mokyčiausi pas kaimo kalvį amato. Būtent čia pramokau kalvystės, taisyti ginklus. Tuo metu liepsnojo partizaninis karas, ir žmonės, kaip ir tas kalvis, kuo galėdami padėdavo miško broliams. Kai vasara baigėsi, grįžau mokytis į Kauną pas tėvus. Baigęs septynias klases, kur mokiausi drauge su Algirdu Liorentu, įstojau į anuometį Kauno politechnikumą", – pasakojimą pradėjo A.Petrusevičius.

Jis bičiuliavosi su A.Liorentu, todėl tapo pastarojo įkurtos pogrindinės studentų organizacijos "Geležinis vilkas" nariu. "Mūsų tikslas buvo padėti partizanams – taisyti jų ginklus, nes aš tada jau nusimaniau apie įvairių sistemų ginkluotes. Kitas mūsų organizacijos siekis – palaikyti tautos dvasią. Pavyzdžiui, sukūrėme tokią skandalingą situaciją Gegužės 1-ąją, kad teko net Maskvai įsikišti, liepus vietinei valdžiai atšaukti šventinę demonstraciją Kaune. Tada drauge su mūsų pogrindinės organizacijos nariais Gegužės 1-osios išvakarėse aplaistėme sieros rūgštimi iškabintus mieste plakatus, komunistinių vadų portretus. Tačiau Vasario 16-ąją iškabinti trispalvę Jėzuitų bažnyčios bokšte buvo daug sunkiau ir pavojingiau", – tvirtino pašnekovas.

Rizikinga operacija

"Pirmiausia reikėjo medžiagos trispalvei – turėjome daug raudonos spalvos audeklo, nes per sovietines šventes nukabindavome raudonas vėliavas. Kitas dvi spalvas gavome nudažę baltus audeklus. Trispalvę pasiuvo mūsų organizacijos nario Juozo Aučiniko mama. Kotą pats padariau iš dviejų dalių, kurias galima buvo sujungti metaline mova – juk neneši gatve ilgo vėliavos koto. Vėliavą nusprendėme iškelti Jėzuitų bažnyčios bokšte, todėl prieš tai daug kartų ten lankėmės, patekdami į bažnyčią iš kiemo pusės, atsirakindami durų ir bokšto spynas – juk buvau ragavęs kalvystės", – šyptelėjo A.Petrusevičius.

Sukūrėme tokią skandalingą situaciją Gegužės 1-ąją, kad teko net Maskvai įsikišti, liepus vietinei valdžiai atšaukti šventinę demonstraciją Kaune. Tada drauge su mūsų pogrindinės organizacijos nariais Gegužės 1-osios išvakarėse aplaistėme sieros rūgštimi iškabintus mieste plakatus, komunistinių vadų portretus. Tačiau Vasario 16-ąją iškabinti trispalvę Jėzuitų bažnyčios bokšte buvo daug sunkiau ir pavojingiau.

Pasak pašnekovo, vėlų 1955 m. vasario 15-osios vakarą buvo šalta, labai pustė. Du vaikinai – A.Petrusevičius ir J.Aučinikas, atsinešę kopėčias iš prieplaukos, buvusios prie Vytauto bažnyčios, pasistatė jas prie Jėzuitų bažnyčios sienos – toje vietoje, kur buvo galima jomis pasiekti įtvirtintas priešgaisrines kopėčias. Pasiekę jas, užlipo ant bažnyčios skardinio stogo. Buvo nepaprastai slidu ir abu netrukus nučiuožė stogo šlaitu žemyn. Nuo nukritimo juos išgelbėjo išilgai stogo kyšojęs lietvamzdžio latakas. Išgąsdintas tokios pradžios, J.Aučinikas atsisakė tęsti suplanuotą operaciją. Aštuoniolikmetis Algirdas ryžosi iškelti vėliavą vienas.

Pjaustė kopėčias pjūklu

Užkopęs kopėčiomis iki bokšto smailės, jis sumontavo vėliavos kotą ir pro nedidelę angą aukščiausioje smailės dalyje atsargiai iškišo trispalvę laukan, įtvirtinęs jos kotą čia nuo tarpukario buvusiame vėliavos laikiklyje. "Baiminausi, kad tik nepamatytų trispalvės saugumiečiai, kad tik spėčiau nulipti žemyn. Bet buvo ramu – per pūgą nieko nesimatė. Juolab tokiame aukštyje", – pasakojo A.Petrusevičius.

Nulipti žemyn buvo sunkiau, nei įkopti į bokštą, nes vaikinas turėjo supjaustyti visas bokšto medines kopėčias rankiniu pjūklu taip, kad jomis nebūtų galima lipti. Kad pats nenugarmėtų su tomis kopėčiomis žemyn, laikėsi už virvės, kurią buvo įtvirtinęs prie bokšto varpo šerdies.

"Kai nusileidau žemyn, buvau šlapias nuo prakaito kaip ančiukas, nors spaudė, atrodo, 17 ar 18 laipsnių šaltis. Prie durų į bokštą palikau įvyniotą į popierių plytą su užrašu "Užminuota!" – priminimais dalijosi jis.

Saugumiečiai buvo įsiutinti

"Kitą rytą saugumo sumetimais Rotušės aikštėje nesirodžiau, bet iš draugų sužinojau, kad vėliava plevėsavo beveik iki vidurdienio, smarkiai erzindama saugumiečius, niekaip negalėjusius rasti būdų, kaip ją nukabinti. Trispalvę matė daugybė žmonių – juk Senamiestyje anuomet veikė net trys turgūs", – priminė A.Petrusevičius.

Kai trispalvės nepasiekė Kauno ugniagesiai, buvo iškviesti jų kolegos iš Vilniaus, turintys dar ilgesnes kopėčias, tačiau ir tos buvo per trumpos. Tada buvo nutarta nuo ilgiausių kopėčių pasiekti trispalvės kotą ilga kartimi su kabliu jos gale – šį įtaisą kažkas atitempė iš čia pat buvusios garlaivių prieplaukos. Štai tik tuomet, netoli pusiaudienio, gaisrininkams pavyko su ta kartimi užkabinti trispalvės kotą ir jį nulaužti.

Nupjovė dešinę ranką

Pogrindinės jaunimo organizacijos "Geležinis vilkas" nariai nedalyvavo per 1955 m. Vėlinių neramumus Senosiose miesto kapinėse. Nuėjo tik J.Aučinikas, bet buvo sučiuptas. "Suimtas bendražygis tardymų metu, matyt, neištvėrė ir išdavė kai kuriuos organizacijos narius. Netrukus buvome suimti ir nuteisti: aš – aštuoneriems, J.Aučinikas – dviem, A.Liorentas – dešimčiai, o Algirdas Mackevičius – ketveriems metams lagerio", – pasakojo A.Petrusevičius.

1956 m. vidurvasarį jie pateko į 10-ąjį Mordovijos lagerį.

"Rudenį mūsų, lietuvių, ketvertukas sėkmingai iš jo pabėgo, bet ilgainiui mus susekė kareiviai su šunimis. Kareiviai tiesiog šaudė į mus, nors stovėjome veidu į juos, iškėlę rankas. Vis dėlto mus, pusgyvius, nuvežė į lagerio ligoninę. Kai man nupjovė kulkų sumaitotą dešinę ranką, A.Liorentas jau buvo miręs, net nepradėjus jo operuoti. Nors likau be rankos, bet tai neatšaldė mano patriotiškumo ir troškimo dar kartą bėgti", – tvirtino A.Petrusevičius, kuris ir antrą kartą sėkmingai pabėgo iš lagerio, bet ir vėl buvo sugautas. Už tuos pabėgimus jis kalėjo daugiau kaip dvylika metų.

Teko mokėti dar kartą

Kai praėjusio amžiaus pabaigoje A.Petrusevičius pajuto, kad Lietuva pradeda slysti iš rusiškos meškos glėbio, pradėjo gaminti namuose Molotovo kokteilius, o 1990 m. – ir granatas.

Buvau parlamento gynėjas, atnešęs daugiausia ginklų. Mano pagamintais sprogmenimis ir japonišku akumuliatoriumi buvo užminuotas Seimo stogas, o mano namo rūsyje pagaminta daugiau kaip tūkstantis Molotovo kokteilių gynybai.

"Su "Tremtinio" klubo istorijos grupe surinkau daug ginklų, sprogmenų iš buvusių bunkerių, partizanų slaptaviečių ir visa tai nuvežėme į Aukščiausiąją Tarybą gynybai dar prieš Sausio 13-ąją. Buvau parlamento gynėjas, atnešęs daugiausia ginklų. Mano pagamintais sprogmenimis ir japonišku akumuliatoriumi buvo užminuotas Seimo stogas, o mano namo rūsyje pagaminta daugiau kaip tūkstantis Molotovo kokteilių gynybai. Gerai, kad jų neprireikė panaudoti", – teigė A.Petrusevičius.

Kai Vilniuje buvo įkurta valstybinė eksperimentinė įmonė "Vytis", kurioje buvo kuriami ir gaminami ginklai. Pistoleto-kulkosvaidžio ir pistoleto-automato "Vytis" su moduliacijomis ir puolamosios granatos vienu iš kūrėjų tapo anuometis Seimo Nacionalinio saugumo komiteto narys Algirdas Petrusevičius, išrinktas į Seimą 1996 m.

"Aš anuomet labai piktinausi, kad valstybės saugumas buvo patikėtas KGB rezervininkams ir kolaborantams. Vėliau man už tai jie keršijo, mėgindami prilipdyti nusikaltėlio ir prekiautojo ginklais etiketę", – teigė A.Petrusevičius.