Idėja gimė ekskursijoje

Galynėdamiesi su koronavirusu ir jį lydinčiais draudimais keliavome ne po užsienius, o po savo šalį, kuri ne vieną nustebino grožiu, negirdėtomis istorijomis. O ką žinome apie savo miesto gatvę, kurioje gyvename ar kasdien ja važiuojame, einame? Suprantama, konkrečios gatvės senbuviai gali kažką papasakoti apie atskirus jos pastatus, ten gyvenusius žmones, tačiau tokie prisiminimai, tik supinti su tikrais faktais ir ikonografine medžiaga, pajėgūs atskleisti tikrąją gatvės istoriją ir ja mėgautis. Ir tai įrodė neseniai išleistas 88 puslapių, istorinių faktų ir nuotraukų gausus leidinys "Vlado Putvinskio gatvė: istoriniai faktai ir atsiminimai".

Minėtą leidinį parengė du kauniečiai mokslų daktarai: kruopštus istorijos tyrinėtojas Mindaugas Balkus ir Feliksas Zinevičius, kurio vaikystė ir jaunystė prabėgo būtent V.Putvinskio gatvėje.

"Leidinio idėja man su F.Zinevičiumi radosi vienoje ekskursijoje po V.Putvinskio gatvę, kuri iš periferinės miesto gatvelės tarpukariu virto reprezentacine miesto gatve. Joje anuomet gyveno laikinosios sostinės elitas, rezidavo užsienio valstybių diplomatinis korpusas", – pasakojo M.Balkus.

2021 m.: leidinio bendraautoriai M.Balkus (kairėje) ir F.Zinevičius prie apatinės funikulieriaus stotelės, kur J.Niekrašo sklype buvo rasti POW slapti dokumentai. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Susidomėję kibo į darbą. Dr. M.Balkus, paties žodžiais, meškeriojo istorinius faktus apie gatvės pastatus, jų šeimininkus, o F.Zinevičius papildė tai atsiminimais apie savo vaikystės ir jaunystės gatvę, jos gyventojus, surinko senąsias gatvės nuotraukas. Pasakodamas apie knygos atsiradimą dr. M.Balkus dėkojo už patarimus, įvairią informaciją Danutei Rūkienei, Taurui Mekui, Arvydui Pociūnui, Antanui Burkui, Audronei Veilentienei ir kitiems kauniečiams.

Iš gatvės istorijos

Anot dr. M.Balkaus, V.Putvinskio gatvė pradėta formuoti XIX a. viduryje, kai Rusijos imperatorius Nikolajus I patvirtino Kauno miesto vystymo planą. Iki XX a. pradžios šioje nelygaus reljefo gatvėje – joje pakilimus keitė nuokalnės – buvo statomi daugiausia mediniai vieno aukšto namai. Jų gyventojai po lietaus brido per negrįstos gatvės purvyną.

1923–1924 m., kai burmistravo Jonas Vileišis, gatvė buvo išgrįsta paprastų akmenų grindiniu, o jos reljefas aplygintas. Tai labai paspartino gatvės raidą: joje tapo daug patogiau statyti namus, o juose išnuomotų butų gyventojai kur kas lengviau galėjo patekti į būstus.

1930 m.: dabar 68 numeriu pažymėtame name tarpukariu veikė JAV konsulatas. / A. Burkaus rinkinio nuotr.

XX a. 4-ajame dešimtmetyje buvo modernizuojamos atskiros V.Putvinskio gatvės grindinio atkarpos. Antai 1935 m. gatvės atkarpa tarp Maironio ir S.Daukanto gatvių buvo išklota baltomis silikatinėmis plytomis, impregnuotomis bitumu. Kauniečiams gerai žinomi monumentalūs laiptai su fontanėliu tarp V.Putvinskio ir Žemaičių gatvių buvo įrengti 1938 m. Beje, tie laiptai tapo bene labiausiai įsimintinu akcentu, reprezentuojančiu V.Putvinskio gatvės pradžią.

"Laikinosios sostinės laikotarpiu V.Putvinskio gatvė tapo viena iš prestižiškiausių Kaune. Joje namus statėsi miesto burmistrai – J.Vileišis (dab. V. Putvinskio g. 66, 68), Antanas Gravrogkas (dab. V.Putvinskio g. 70), kūrėsi užsienio valstybių diplomatinės atstovybės. Ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje šioje gatvėje patalpas nuomojosi net devynių valstybių diplomatai. Šiai gatvei nebuvo baisūs jokie Nemuno potvyniai – tad statytis čia namus ir juose gyventi buvo itin saugu", – teigė pašnekovas.

2020 m.: Juozo Zikaro 1933 m. sukurtas bronzinis bareljefas „Arklių tramdytojas“ virš 70 namo durų. / F. Zinevičiaus nuotr.

Ypatingas skverelis

Ir sovietmečiu ši gatvė, pervardyta Salomėjos Nėries vardu, sulaukė ryškių pokyčių. Jos ir A.Mickevičiaus gatvių kampe veikusios čiuožyklos vietoje iškilo keli daugiabučiai namai. Nugriovus senus medinius namus, suformuoti trys skverai: prie Žaliakalnio funikulieriaus apatinės stotelės, prie "Šilelio" (vadinamųjų "Saulės") laiptų ir greta Kauno menininkų namų.

Įdomu tai, kad netoli skvero, prie apatinės funikulieriaus stotelės, kur stovi daugiabučiai namai, XIX a. buvo dvarelis, kuriame svečiuodavosi Kaune gyvenęs ir mokytojavęs poetas Adomas Mickevičius. Poeto namelis stovėjo dabartinėje A.Mickevičiaus gatvėje, bet 1940 m. platinant gatvę buvo nugriautas.

Ši vieta įdomi dar ir tuo, kad būtent čia plytėjusiame Jono Niekrašo sklypo bulvių lauke 1919 m. rudenį mūsų jaunos valstybės žvalgybininkų dėka buvo surastas ketinusios nuversti Lietuvos valdžią POW (Polska Organizacija Wojskowa) slaptas archyvas. Taip buvo užkirstas kelias perversmui Lietuvoje.

1986 m. čia buvo pastatyta Broniaus Zalenso sukurta skulptūra "Mergaitė su dūdele", o 2015 m. šis skveras pavadintas žydų tautybės filosofo, gimusio ir augusio Kaune, Emanuelio Levino vardu.

Ryškūs modernizmo pėdsakai

1968 m. gatvės kairėje pusėje pastatytas M.K.Čiurlionio dailės muziejaus vakarinis korpusas, o 1975 m. prie Vienybės aikštės (anuomet vadintos J.Janonio vardu) iškilo masyvus Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filialo pastatas, uždaręs S.Daukanto gatvės sankryžą su V.Putvinskio gatve.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir gatvei grąžinus V.Putvinskio vardą, joje radosi modernios architektūros statinių: Žaliakalnio šlaite – verslo centras "Capital" (V.Putvinskio g. 50), Vytauto Didžiojo universiteto daugiafunkcis mokslo ir studijų centras (V.Putvinskio g. 23), verslo centro "BLC 2" baltos spalvos lenktais langais C korpusas (V.Putvinskio g. 51). Prieš trejus metus pakeisti gatvės šaligatviai, atnaujinta jos danga.

2020 m.: šis verslo centro „BLC 2“ korpusas iškilo 2019 m. ir suteikė V.Putvinskio gatvei futuristinio įvaizdžio savo užapvalintu pastato kampu ir akinamai balta spalva. / F. Zinevičiaus nuotr.

Kodėl ši gatvė pavadinta V.Putvinskio vardu? Anot dr. M.Balkaus, istorijos tėkmėje gatvės pavadinimas keitėsi ne kartą: caro valdymo metais ji vadinasi Gornaja (Kalnų), kaizerinės Vokietijos okupacijos metais – Bergstrasse (Kalno gatve), tarpukariu iki 1931 m. – Kalnų, o 1931–1945 m. – V.Putvinskio vardu. Pastarajam pavadinimui rastis, matyt, įtakos turėjo tai, kad Lietuvos šaulių sąjungos kūrėjas V.Putvinskis paskutinį savo gyvenimo mėnesį praleido pas savo seserį Mariją Putvinskytę-Žmuidzinavičienę (dabar V.Putvinskio g. 64), kur ir mirė 1929 m.

1945 m. gatvė pavadinta poetės Salomėjos Nėries vardu, o 1990 m. sugrąžintas V.Putvinskio vardas.

Faktus pagyvina prisiminimai

F.Zinevičius, 1957–1975 m. gyvenęs dabartinės V.Putvinskio g. 42 name, prisimena vaikystės epizodą, kai jo tėvai iš buto S.Daukanto gatvėje persikraustė į anuomet vadintos S.Nėries vardu gatvės erdvų butą su gipso ornamentais.

2020 m.: V.Putvinskio g. 42 namas – vienas seniausių ir įspūdingiausių visoje gatvėje. / F. Zinevičiaus nuotr.

Jis, tuomet penkiametis berniukas, iškart susidraugavo ir kažkaip susišnekėdavo su kiemo vaikais, kalbėjusiais lietuviškai, rusiškai, žydiškai, lenkiškai. "Paaugę žaisdavome kiemuose ne tik futbolą, stalo tenisą, badmintoną, – nusibraižėme aikštelę, įsirengėme tinklą – bet ir šachmatais bei šaškėmis, nustatydavome visų rungčių nugalėtoją", – rašo leidinyje F.Zinevičius.

1959 m. rudenį mama nuvedė jį į J.Jablonskio mokyklos pirmąją klasę, kur berniukas nustebo sužinojęs, kad nuo šiol turės antrą mamą – mokytoją Juliją Pikšrienę.

"Mūsų gatvė, lyginant su K.Donelaičio gatve, buvo tyli – čia nevažinėjo autobusai, troleibusai, bet miegančiuosius rytais žadindavo bėgančių milicijos kursantų duslus šlepsėjimas, o dukart per metus – kariuomenės naujokų palydėtuvių triukšmas. Mat tuomet gatve riedėdavo vežimai su liūdnomis būsimų kareivėlių dainomis ir sielvartingais jų šūksniais. Gegužės 1-osios ir lapkričio 7-osios rytais gatvėje rikiuodavosi demonstrantų kolonos, lūkuriuodamos, kada joms bus leista žygiuoti K.Donelaičio gatve Senamiesčio link", – prisimena F.Zinevičius.

Pastatų įžymybė

V.Putvinskio gatvės 42-asis namas, pastatytas XIX a. pabaigoje, – vienas seniausių ir įspūdingiausių šios gatvės namų, išsiskiriančių didingu balkonu, paremtu masyviomis kolonomis. Pasak F.Zinevičiaus, gyvenusio būtent šiame name, pokariu pro langus galėjai matyti S.Daukanto gatvės pabaigoje Nemuną. Mat atvira nuokalnė į dabartinę Vienybės aikštę dar nebuvo užstatyta pastatais. Ta nuokalne vaikai sovietmečiu rogutėmis lėkdavo iki pat aikštės vidurio, kur stovėdavo naujametė eglė.

"Kalno terasose, už namo, augo obelys ir kriaušės, žmonės čia degindavosi. Ypač įspūdingai atrodė dailininkas Liudas Truikys, einantis su savo gyvenimo drauge dainininke Marijona Rakauskaite, – ryškios spalvos, ryškūs žmonės", – prisimena F.Zinevičius.

1930 m.: V.Putvinskio g. 14 name veikė Prancūzijos pasiuntinybė. / A. Burkaus rinkinio nuotr.

Minėtas namas iš pradžių priklausė M.I.Rabinovičiui, tarpukariu – Lietuvos kariuomenės majorui V.Bandzevičiui-Bandžiui ir jo žmonai. XX a. 3-iajame dešimtmetyje šio namo antrajame aukšte gyveno Kauno miesto burmistras Jonas Vileišis su šeima, pirmajame – generolas Mykolas Velykis ir kt. 1933–1938 m. čia veikė sovietų prekybos atstovybė, po to – Argentinos konsulatas ir gyveno konsulas. Šiame name būstą nuomojo Lenkijos karo atašė, garsus kirpėjas Kazys Muralis, architektas Stasys Kudokas ir kt.

Sovietmečiu namo aplinka, kaip prisimena F.Zinevičius, rūpinosi kiemsargis nuo A.Smetonos laikų Vincas Damalakas. Kiemo centre pūpsojo išpuoselėta gėlių klomba, kurios viduryje augo jaunas gluosnis. Priešais klombą stovėjo namo gyventojų pamėgtas didelis suolas.

Leidinys iliustruotas ne tik pastatų nuotraukomis, bet ir išlikusiomis tarpukario ar senesnėmis namų interjero ir eksterjero detalėmis, gausia informacija apie namus, buvusius jų gyventojus. Tad šį dviejų kauniečių leidinį galime pavadinti ir iliustruota V.Putvinskio gatvės enciklopedija.