Didelė draugiška šeimyna

"Kiekvienas vaikas – kaip tuščias indas, – dalijasi išmintimi tėtis Rolandas. – Ką į jį įpilsime, tą ir turėsime."

O tų "indų" Šertvyčių šeimoje – net keturi. Tame pačiame name gyvena ir Giedrės tėveliai – Marija ir Laimutis Lukoševičiai, tad erdvės visiems vos užtenka. Bet ir čia optimistiškoji šeimynėlė įžvelgia pranašumų.

Vaikai visuomet laukiami pas pirmame aukšte įsikūrusius senelius. Močiutė moka gardžius šakočius kepti, tad jei susiruošia šventėms juos gaminti – kaipmat talkos sulaukia: anūkai ir tešlą sumaišo, ir veleną pasuka, o užvis labiausiai mėgsta ragauti.

"Neseniai sumanėme patys įsirengti palėpę, – aiškina nagingoji mamytė, pati su vaikais pagal vyro instrukcijas sienas tinkuojanti, dažanti. – Norime ne tik remontą pasidaryti, bet ir vaikus prie darbo pratinti. Auginant berniukus labai svarbu nuo mažumės su vyriškais darbais juos supažindinti, kad išėję į vyrus vinį mokėtų įkalti ar varžtą įsukti."

Vyriškai: tėtis Rolandas įsitikinęs, kad vaikus reikia auklėti geru savo pavyzdžiu.

Vyriausiajai dukrelei Gustei – dvylika. Ji – Simono Daukanto progmnazijos penktokė. Gabrielė – Kauno "Varpelio" pradinės ikimokyklinukė. Radvydui per Velykas suėjo penkeri, o mažiausiam Raigirdui – tik pusantrų metukų.

Savo vyrą Giedrė pristato kaip visų galų meistrą, o jis pats pokštauja, kad nė nežino, nuo kurio galo apie save pradėti pasakoti.

Neišsižadėjo savo pomėgių

Šeimos galva Rolandas savęs nevadina. "Manau, kad šeima yra bendras organas. Tiek galva negali funkcionuoti be kaklo, tiek ir kaklas – be galvos", – aiškina Kauno technikos kolegijos lektorius, dėstantis savo studentams medžiagų apdirbimo inžinerijos disciplinas.

R.Šertvytis juokiasi esąs amžinas studentas. "Kiek save atsimenu, vis mokausi ir mokausi, – prisipažįsta mechanikos inžinerijos pirmo kurso doktorantas, vis dar mėginantis išrasti paroje 25-ąją valandą.

Viską suspėti jam padeda sekundžių tikslumu sustyguotas darbų grafikas. Tiesa, langelio šeimai tame grafike nėra, nes ji Rolandui be konkurencijos – svarbiausia.

"Visa kita ateis ir praeis. Nebus to, bus kažkas kita. Bet šeima yra viena. Todėl iš pradžių dienotvarkėje planuoju laiką šeimai, o tik paskui dėlioju visus kitus dalykus", – aiškina keturių vaikų tėvas.

Net ir akmenys vienoje statinėje laikui bėgant nuglunda, o tik išimk juos, palik atskirus, – kampai kaipmat ir vėl paaštrės.

Mama Giedrė – veterinarijos gydytoja, šiuo metu vis pasvarstanti apie doktorantūrą. Bet kol kas vos spėja suktis namuose. Ji ne tik padeda mergaitėms mokytis per nuotolį, bet ir puošia jas savo pasiūtomis grožybėmis.

Siūti moteris pradėjo iš įdomumo. "Ar matėte, kiek dabar gražių audinių atsirado? Norėjosi kažką visiems vaikams vienodai pasiūti, suderinti. Dar labai smagu, kad jie moka džiaugtis tais mano siuviniais. Jei kas paklausia, visuomet labai išdidžiai atsako, kad drabužėlius jiems pasiuvo mama", – šypsosi Giedrė.

Ilgainiui vidurinioji Gabrielė net ėmė piešti mamai eskizus ir rodyti, ko ir kaip norėtų, kad būtų pasiūta.

"Juokauju, kad nuo chirurgijos toli nepabėgau: ir veterinarijoje buvo siūlų, ir dabar jų ne mažiau", – sako G.Šertvytienė,

Vaikai mokosi iš tėvų

Paklausti, ar jaučia didelę atsakomybę augindami keturias atžalas, abu Šertvyčiai sutartinai nutęsia: "Taaaaip…"

"Kaip sakė mano amžinatilsį senelis, – prisimena Rolandas, – svarbiausia, kad žmogus būtų geras, doras, teisingas. Tai yra pamatinės žmogaus vertybės, o ne jo išsilavinimas, pareigos ar dar kažkas. Bandome jas įdiegti ir savo vaikams. Jei ką artimo savo auklėjimo filosofijai randame knygose, irgi išbandome – kodėl gi ne? Bet labiausiai kasdieniame gyvenime vadovaujamės principu: ar pats norėtum, kad su tavimi taip pasielgtų?" – aiškina tėtis.

Jam pritaria ir žmona Giedrė, sakanti, kad jų vaikai auga laisvi, nevaržomi. Niekas jų niekur nespaudžia, savo tikslų, vilčių, neišsipildžiusių svajonių į juos neprojektuoja. Užtai visi vaikai privalo laikytis vertybių, kurias puikiai nusako ir Dešimt Dievo įsakymų, t.y. neskriausti silpnesnio, būti sąžiningam, mylėti tėvus ir kt.

Šertvyčiai kas sekmadienį į bažnyčią neina, bet vadina save tikinčiais žmonėmis. "Nes žmogus be tikėjimo – kaip paukštis be sparnų", – filosofuoja Rolandas.

Pasak Giedrės, tėvai turi būti pavyzdžiu savo vaikams ir elgtis taip, kaip norėtų, kad jų atžalos elgtųsi. "Juk iš ko tuomet tiems vaikeliams mokytis? – svarsto ji. – Net mūsų jaunėlis Raigirdas stebi vyresniuosius ir kartoja viską, ką daro jie", – dalijasi pastebėjimais mamytė.

Jai antrina Rolandas. Sako, kad labai svarbu, jog tėvų žodžiai sutaptų su jų darbais. "Tuomet būsi autoritetas savo vaikui. Jei ne – nereikėtų stebėtis, kad po kelerių metų vaikas sakys viena, o darys visai ką kita. Ką pasėsi, tą ir pjausi!" – įsitikinęs R.Šertvytis.

Visus jungia bitės

Mėgstama visos Šertvyčių šeimos veikla orui atšilus – stebėti bičių gyvenimą. "Galime kaip užburti į jas žiūrėti ir žiūrėti… Tai savotiška meditacija", – aiškina bitininkyste susidomėjusi Giedrė.

Prieš keletą metų pirmasis bičių spiečius įsimetė į jų kiemo lazdyną. Teko tuomet vyrui suktis iš padėties ir gelbėti biteles vos ne plikomis rankomis. "Suleidus tą spiečių į avilį, bitės kurį laiką visai gerai gyveno, tik paskui pamatėme, kad nebėra motinėlės. Teko ją pas bičiulius nusipirkti", – pasakoja Rolandas, netikėtai tapęs bitininku ir apgyvendinęs savo kieme du bičių avilius.

Netikėta: naujausias Šertvyčių hobis – bitininkystė, kuria be galo džiaugiasi dukrelė Gabrielė.

Jei viskas klosis gerai, naujai iškepti bitininkai rudenį žada pasitikti su dvylika bičių namelių. Į pažįstamų klausimą, kada bus galima tikėtis medaus, sutuoktiniai turi vieną atsakymą: "Pirmiausia reikia mylėti bites, o tik tuomet galvoti apie medų." Medus čia imamas vasaros pabaigoje, paliekant jo iki soties ir bitutėms žiemai.

Natūralu, kad ir Šertvyčių vaikai bičių nebijo. "Juk jos geros. Tiek mums, tiek ir vaikams labai patinka įsitaisyti prie avilio ir stebėti įdomų bičių gyvenimą", – aiškina tėvai.

Tačiau ne vien bitės džiugina Šertvyčių šeimą. Gabrielės ir Gustės svajos sukasi aplink arklius, tad tėvai pamažu jaukinasi mintį, kad anksčiau ar vėliau jų gyvenime gali atsirasti ir ponis.

Kol kas vaikai laimingi, kad gali rūpintis dviem jų namuose gyvenančiomis šinšilomis. Kitiems savo svajonių gyvūnams mažieji Šertvyčiai dar tik taupo pinigėlius. Gabrielė svajoja apie šuniuką, Gustė – apie kačiuką, o Radvydas visai neseniai mintis apie gekoną iškeitė į printerį…

"Pastaruoju metu vaikiną patraukė inžinerija", – juokiasi Giedrė, kuriai džiugu, kad jų vaikai turi galimybę paglostyti ir karvytę, ir kalakutą, ir vištą.

Jurbarko rajone, vienkiemyje, gyvena Rolando tėvai, kurie turi nemažą gyvūnų ūkį. "Aišku, mūsų vaikai labai norėtų turėti ūkį savo kieme, bet užtenka ir stirnų, kurios prie namų dažnai apsilanko…" – juokiasi tėveliai, nenorintys užsiveisti gyvūnų, kol neturi laiko jais pasirūpinti.

Tėvai privalo pagelbėti, pasidalyti savo patirtimi, bet jokiu būdu nepadaryti visko už juos. Tai meškos paslauga.

Nedaryti meškos paslaugos

Šertvyčių šeimoje vaikai žino, kas yra pareigos. "Esu labai kategoriškas šia tema, – prisipažįsta tėtis Rolandas. – Tėvai privalo pagelbėti, pasidalyti savo patirtimi, bet jokiu būdu nepadaryti visko už juos. Tai meškos paslauga. Vaikas neišmoks atsakomybės ir nesužinos, kad vienoks ar kitoks veiksmas turi atoveiksmį. Tarkim, aš neleidžiu savo vaikams žaisti su kamuoliu patvoryje. Bet visada paaiškinu, kodėl. Vien draudimas sukelia norą prieštarauti."

Jokių bausmių už neklausymą kauniečių šeimoje nėra. Vienintelė bausmė – ramiai pasėdėti ir pamąstyti, ką ir kodėl padarė ne taip. O paskui paaiškinti tai tėvams.

Paklausti apie išmaniųjų technologijų poveikį jų vaikams Šertvyčiai trumpam nutyla. "Trims mūsų vaikams tai tikrai ne problema, bet vyresnėlei Gustei – rimtas išbandymas, – atvirauja mama, už dukros pomėgį sėdėti telefone kaltinanti save. – Tai aš kalta, kad Gustytė taip prie jo įprato. Galvojau, bus informacijai gauti, mokyklai, o išėjo priklausomybė… Laimei, daug kalbant ta tema, rodant vaizdo įrašų, ką daro IT, pavyko šią problemą išspręsti. Dabar Gustelė ir savo bendraamžius pamoko, kad su IT reikia elgtis labai atsargiai."

Žmonai antrina Rolandas, įsitikinęs, kad priklausomybė nuo IT priemonių šiuolaikiniam jaunimui yra tokia pati sunki, kaip ir geriantiesiems – nuo alkoholio. "Mūsų vaikai dar per maži suvokti, kam iš tiesų tie telefonai, planšetės, kompiuteriai skirti. O juk iš esmės tai tik darbą palengvinančios priemonės", – įsitikinęs tėtis, savo vaikams nieko nedraudžiantis.

Senolių išmintis byloja, kad uždraustas vaisius visuomet saldesnis. Anot jo, čia ir gali pamatyti, kaip nuo mažų dienų auklėjai savo vaikus. Jeigu jiems suteikei aiškų moralinių vertybių stuburą – problemų turėsi mažiau. Jei padarei klaidų pradžioje – teks padirbėti.

Dūmai dėl nuomonių

Jei oras bus geras, penktadieniais tėtis iš sandėliuko traukia grilį ir kepa vaikams naminius mėsainius, kuriuos be galo mėgsta visi. "Penktadienio vakarai pas mus skirti šeimai, – džiaugiasi mama. – Kažką kartu pasigaminame, pasėdime…"

Į klausimą, ar skirtingo amžiaus vaikai gerai sutaria, tėtis nusikvatoja: "Kaip šuo su kate. Kol šeimininkas juos stebi – viskas gerai. O kai tik nusisuka, prasideda problemos: tai tu ant mano kėdės atsisėdai, tai mano kąsnį nusinešei. Tarpusavyje pešasi, aiškinasi tą savo hierarchinę tvarką, bet – koks paradoksas! – jei kažkas užkabina juos iš šalies,  vieningi kaip kumštis."

Nors gražiai gyvena, bet ir jų šeimoje dūmų pasitaiko. "Visko būna. Ir tas karantinas kartais vargina, ir buities darbai pabosta, ir su vyru nuomonės išsiskiria, bet svarbiausia, kaip sakau, yra susitaikyti. Apsikabinti, pasibučiuoti ir toliau važiuoti", – juokiasi G.Šertvytienė.

Jai pritaria vyras ir prisipažįsta, kad daugiausia nesusipratimų jų šeimoje įvyksta dėl skirtingos pasaulėžiūros. "Aš esu technokratas, o Giedrė – humanitarė. Pas ją viskas – utiutiu, o pas mane – labiau kariuomenė. Todėl tos nuomonės ir susikryžiuoja. Esu tvirtai įsitikinęs, kad didžioji dauguma problemų šeimose kyla dėl nesusikalbėjimo. Ne visada vienas žmogus supranta, ką kitas iš tiesų norėjo jam pasakyti. Iš čia ir visos bėdos", – aiškina R.Šertvytis.

Malonumai: pasivaikščiojimas prie Kauno marių – viena mėgstamiausių šeimos laisvalaikio veiklų.

Po tokių scenų namuose pasitaiko nekalbadienis. Bet ir jo neprireikia, jei kelias valandas kiekvienas kažką paveikia ir viduje išsiburbuliuoja. "Paprastai pirmasis taikytis einu aš", – atvirauja Rolandas, turintis savo teoriją apie karantino metu pagausėjusių skyrybų statistiką.

Vyras įsitikinęs, kad karantinas gali sukiršinti tik tas poras, kurios per daug skuba gyventi, daug dirba, retai būna kartu namuose.

"Net ir akmenys vienoje statinėje laikui bėgant nuglunda, o tik išimk juos, palik atskirus, – kampai ir vėl kaipmat paaštrės", – svarsto akimirkas su šeima be galo vertinantis R.Šertvytis, visoms poroms linkintis išmokti būti kartu ir karantinui pasibaigus.

Skaičių magija

Šertvyčių vaikų gimtadieniai išsidėstę labai įdomiai: Gustė gimusi 05 05, Gabrielė – 08 08, Radvydas – 04 04, Raigirdas – 11 11.