Pilna klegesio

Kai pravėrėme I.Slušnienės namų duris, koridoriuje išsirikiavo penki mažyliai. Sutrikusi prisipažinau, kad tikėjausi pamatyti keturis. Šeimininkė nuramino, kad viena iš trijų mergaičių jos tikra anūkė. Vietos namuose dar atsirado katei ir šuniui. Laibais balseliais pasisveikinę mažieji netrukus pradėjo traukti savo mylimiausius žaislus ir kambarys, kuriame sėdome kalbėtis, virto spalvinga žaidimų aikštele.

"Duodu vaikams laisvę. Kai jau matau, kad žemė su dangumi maišosi, pareguliuoju. Mėginu pasiūlyti kitą veiklą, sudominti. Man pasisekė. Jie geručiai", – nužvelgė besilinksminančią mažųjų kompaniją.

Duodu vaikams laisvę. Kai jau matau, kad žemė su dangumi maišosi, pareguliuoju.

Savas dukras užauginusi ir išleidusi į mokslus, moteris sulaukė kaimynės kritikos, esą šitoks didelis butas, o gyvens tik dviese su vyru. Pati globojusi tėvų atstumtus vaikus kaimynė prikalbino ir I.Slušnienę imtis kilnios veiklos. Suaugusios dukros neprieštaravo, vyrui liko taip pat sutikti. Ir taip 20 metų.

"Keturi vaikai – tai dar nedaug", – šyptelėjo Irena. – Pernai po liepą įsigaliojusio Vaiko teisių apsaugos įstatymo vienu metu gyveno septyni. Tada buvo sunkiau. Sutapo, kad dukros turėjo išvykti, tad dar savus anūkus priėmiau. Kai eidavau į lauką su 11 vaikų, tada jau žmonės atsisukdavo."

Ir tai dar ne viskas. Irenos namuose gyvena 19-metė studentė. 3 mėnesių mažylę moteris priglaudė ir užaugino. "Šiandien egzaminas. Užaugo, dabar universitete studijuoja. Pas mus gyvena, kur ji eis. Namų neturi, mama atsisakė", – vyriausiajai skirtas atskiras kambarys labai viliojo mažuosius.

Apie biologinius tėvus I.Slušnienės užauginta mergina nenori kalbėti. Kartą tėvai jau išbraukė ją iš savo gyvenimo. "Visiškai nenori. Ji jau suaugusi ir aš nelendu su tokiomis kalbomis", – merginos pasirinkimą gerbė globėja.

Priėmėme nepageidaujamus

Kalbėdama I.Slušnienė pakilo prilaikyti iš lentynos siekiančią pasiimti knygos Danielę, padavė Arono mėgstamiausią dėlionę. "Šitie jau ir liks pas mane. Jie – brolis ir sesė, – Danielę ir Aroną pristatė I.Slušnienė. – Jų niekas nenori. Mama atsisakė, nes neturi kur gyventi, darbo neturi."

Danielė su Aronu serga vaisiaus alkoholiniu sindromu (VAS). VAS sergantis vaikas neišgydomas. Tik operacija galima pašalinti ar sumažinti įvairius išorinius trūkumus. Bet nėra vaistų, kurie padėtų įveikti įvairiapusį vystymosi atsilikimą. "Argi taip matyti", – Danielės veidelį meiliai į save pasuko I.Slušnienė.

Prisipažinau, kad pirmomis minutėmis į akis krito vaikų kitoniškumas ir mažumas, mat pagal amžių visi globotiniai 4–5 metų. Tačiau teko pripažinti ir tai, kad vaikų meilumas labai greitai nuvijo mintis apie pastebėtus bruožus. Aronas kruopščiai rinko dėlionės detales ir po vieną dėjo man į saują kaip susidraugavimo ženklą. Danielė buvo atsargesnė. Mieliau glaustėsi prie globėjos.

I.Slušnienė pasakojo, kad šie mažučiai labai palaiko vienas kitą. Jei tik kas nors pavaišina Danielę, tai ji pirmiausia duoda Aronui ir tik po to pati vaišinasi.

"Danielei ir Aronui ieškojo nuolatinių globėjų, tačiau su tokia diagnoze jų niekas nenorėjo priglausti. Tada aš pasisiūliau. Čia vaikai gerai jaučiasi, kur juos atiduoti. Į pensionatą? Vaikų namus? Na, ne. Kas gi iš jų liks? Tegu auga, užaugs. Užaugsime kartu?" – retoriškai klustelėjo Arono. Berniuko veidelį papuošė plati šypsena.

Mažučiai, nevalgūs jie apsigyveno naujoje I.Slušnienės šeimoje. Kai globėja ėmė rūpintis sesės ir brolio mityba ir gerove, vaikai ėmė augti, atkuto. Greitai bus du metai, kai Danielė su Aronu gyvena naujoje šeimoje. Dar iki šiol I.Slušnienė parsiveda Danielę iš darželio pietų ir pati maitina. "Ji tokia nevalgi, porą šauktų ir bėga. Aš ją susigrąžinu ir tada jau maitinu", – I.Slušnienė pataisė dailiai supintus mergytės plaukučius.

Atsimena visus

Pamažu įsidrąsino ir kita I.Slušnienės globojama porelė. Tiesa, nedrąsiais jų negali pavadinti, bet pradžioje jie laikėsi saugaus atstumo. Adrijos ir Martyno mama mirė, kai vaikučiai buvo visai maži. Kažkiek juos augino tėtis, kažkiek seneliai, tačiau jau daugiau nei metai vaikai auga Irenos namuose.

"Rugpjūtį juos turėtų pasiimti seneliai. Ir tėtis nori auginti vaikus, bet vis kažko pritrūksta", – Irenos balse nuskambėjo graudulio gaidelė. "Martynai, sutvarkyk", – Irenos prašymą lydėjo malonus sutikimas. Moteris prisipažino, kad jau dabar pagalvojus, jog šie vaikučiai paliks jos namus, suspaudžia širdį.

Žiūrėjau į šitą moterį ir negalėjau atsistebėti, kokia didelė jos širdis. Regis, 20 metų globėjos darbo, o meilės ir šilumos vis dar pakanka visiems. "Išeina vaikai ir vis galvoju, o gal daugiau kažką galėjau padaryti, gal kitaip reikėjo. Vis pergalvoju. Tuščia pasidaro, trūksta triukšmo. Išvargina įtampa, bet kai jų nėra, irgi negerai, trūksta", – I.Slušnienė nenuleido akių nuo mažųjų.

Moteris pasakojo apie kasdienybę ir džiaugėsi, kad per šitiek metų jai nepasitaikė agresyvių ar piktų vaikų. Jai sekėsi su visais. Taip, neslepia, kad buvę paaugliukų, kurie kėlė daugiau rūpesčių. Bet moteris tikino nebaranti vaikų, mėgina susitarti.

Pamena ir savo pirmąją globotą mergaitę, jos brolį ir kitus. Tik ne visų toliau susiklosčiusius likimus žino. Tačiau ne vieną jos šeimoje gyvenusį vaikelį tėvai susigrąžino. "Labai didelį darbą atliko Kauno Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistai. Tėvai susigrąžina vaikus ir sėkmingai augina patys", – pabrėžė I.Slušnienė.

Visai neseniai ją aplankė globota mergaitė. Ne viena, o su mama. Tokie vizitai ne tokia jau retenybė. Moterį aplanko pas ją gyvenusi trijulė, vėliau įvaikinta Amerikos lietuvių. I.Slušnienė juokėsi, kad amerikiečiai prisipažino, jog iki įsivaikinimo buvę aptingę, su vaikais labai išsijudino. I.Slušnienė pritarė, kad ši veikla ir jai yra sportas. Sveikatos rūpesčiai nustumti į antrą planą.

Myli ir svetimi

2012 m. "Gerumo kristalu" Irena Slušnienė buvo apdovanota už meilę ir rūpestį tėvų paliktiems vaikams. 2018 m. kaunietė apdovanota už begalinę meilę ir pasiaukojimą vaikams, kuriems reikia meilės, šilumos ir namų. Moteris tikina, kad tie apdovanojimai nėra tokie jau svarbūs. "Kai gali duoti vaikams visa, kas geriausia, tai ir yra gėris. Aš tuo džiaugiuosi", – lyg tarp kitko tarp pasakojimo apie mažuosius įterpė I.Slušnienė.

Piktavalių kritika, kad iš vaikų globėjai lobsta, I.Slušnienę tik prajuokino. "Vaikai ateina tušti, pliki. Visko reikia. Kol apiperki, tai pusę metų tų pinigų, kuriuos gauni, net nepakanka. Galų gale, ir vitaminų reikia, dažnai jie ateina nepavalgę", – tačiau šios kasdienybės I.Slušnienė nesureikšmino.

Vienu periodu moteris dirbo naktį slenkančiu grafiku. Jau būdama pensijoje dieną dirbti negalėjo dėl globojamų vaikų, todėl sumigdžiusi globotinius lėkdavo dirbti naktį.

"Žinoma, įtampos pakanka, o ypač, kai naujus vaikus paimi. Jaudiniesi, kaip jam seksis priprasti. Žinau, kad čia nieko netruks, bet vaikas juk būna namuose kitaip pripratęs. Labai didelių problemų neturiu. Yra žaislų, nepalieku be dėmesio ir gerai. Neturėjau problemų nė su vienu vaiku. Net ir gatvėje ar parduotuvėje vaikai mane kalbina. Gal aš jiems juokinga. Net ir darželyje tėvus turintys vaikai apsikabina mane", – šitiems žodžiams nereikėjo atskiro patvirtinimo. Viso pokalbio metu, tai vienas, tai kitas vaikas vis taisėsi ant I.Slušnienės kelių, glaustėsi, meilinosi.

I.Slušnienė šyptelėjo – globojami vaikučiai ją vadina baba, o jos dukras – mamomis. Taip vaikai girdi kreipiantis tikruosius I.Slušnienės anūkus ir taip jiems susidėlioja natūralus šeimos modelis.