Jubiliejinė staigmena

Pasikalbėti mudviem pavyksta tik vakare. Dieną – mokslai. Alma ne tik padeda įveikti nuotolines pamokas savo ketvirtokui sūnui, bet ir pati bando susidoroti su sesijos iššūkiais.

"Čia tai visiems bus staigmena", – sako A.Sadlauskienė, iki šiol niekam neišsidavusi, kad yra Utenos kolegijos Medicinos fakulteto Socialinės gerovės katedros Socialinio darbo studijų programos studentė.

"Dėl visko kaltas mano 40-metis, – juokiasi moteris. – Pagal profesiją esu konditerė, dirbau pašte, siuvykloje, tačiau visą laiką norėjau mokytis, tobulėti. Jubiliejus privertė apsispręsti: jei jau noriu kažką savo gyvenime keisti, tai dabar – pats laikas. Pateikiau dokumentus priėmimo komisijai, bet nesitikėjau, kad pavyks. Kokia buvo staigmena, kai sulaukiau žinios, kad esu priimta."

Lengvų kelių gyvenime neieškanti moteris pasirinko socialinį darbą. "Toks jau esu žmogus, visiems linkusi padėti, – prisipažįsta ir tikina norinti pabandyti tai daryti profesionaliai. – Labai skatino Donatas, taip su šeimos palaikymu ir pasiryžau studijuoti."

Mėgstamiausias žaidimas

Alma ir Donatas – kraštiečiai. "Mes nuo Šakių, Griškabūdžio seniūnijoje, yra toks Paluobių kaimas. Aš – iš pradžios miestelio, jis – iš pabaigos", – supažindina su gimtine.

Gal dėl to, kad vaikystėje nebuvo lepinama žaislais, o gal kad kaimo vaikai yra arčiau gamtos, mėgstamiausias vaikystės žaidimas buvo... varlės. "Labai mėgau varlių kurkulus iš balos graibyti. Pilną kibirą prisigraibydavau ir tų kurkulų, ir buožgalviukų. Kiek džiaugsmo, kiek laimės būdavo su jais žaisti. O labiausiai patiko mažos varlytės, jau tos jų akys!" – entuziastingai pasakoja apie smagiausią vaikišką užsiėmimą.

Apie rnidafobiją, varlių baimę, Alma nėra girdėjusi. Gal todėl, kad pati niekada nejautė baimės varliagyviams, drąsiai imdavo į rankas ir mažytes, ir dideles varles.

Labai mėgau varlių kurkulus iš balos graibyti. Pilną kibirą prisigraibydavau ir tų kurkulų, ir buožgalviukų. Kiek džiaugsmo, kiek laimės būdavo su jais žaisti.

Kuo žavi šie gyviai? Alma iš pradžių pagalvoja: "Gal kad jos tokios ramios? Geri padarėliai, nepiktybiški. Ir gražūs. Man labiausiai patinka miniatiūrinės žalios varlytės. Ir dar labai patinka varlių kurkimas. Vasaros pradžioje tai gražiausia muzika."

Svajoja apie ekspoziciją

Kai Alma buvo penkiolikos, krikšto mama jai padovanojo varlytę iš kriauklių. Tai ir buvo pirmas kolekcijos eksponatas, kurį iki šiol išsaugojo.

"Pamažu tos varlytės ėmė pas mane keliauti. Tada dar jų sunku buvo rasti, tai kokią pliušinę ar molinę gaudavau, tai numegzdavo ar nunerdavo kas. Ir parduotuvėse, ir sendaikčių turguose ieškojau. Paskui, sužinoję apie mano kolekciją, draugai parveždavo lauktuvių", – pristato savo palaipsniui gausėjusią kolekciją.

Šiandien joje – per tūkstantį eksponatų. "Tai mažiausiai tiek. Sunku būtų suskaičiuoti. Visur jų pridėta: ir ant lentynų, ir stalčiuose, ir po lovomis, ir mūsų namuose, ir pas uošvius kaime. Dabar apsiraminau, nenoriu visų namų varlėmis užleisti, – juokiasi kolekcininkė, savo hobiu užkrėtusi ir šeimą. – Kad ir kur važiuojame, vaikas visada ką pamatęs rėkia: "Mama, mama, varlė!" O tų varlių pas mane visokių – statulėlės, indai, patalynė, drabužiai, papuošalai, atvirukai – sunku ir išvardyti. Didžiausia – vazonas gėlėms, mažiausia – vos per nagą."

"Papuošalai?" – suklūstu. "Taip, nemažai jų turiu. O brangiausias – auksinė varlytė-pakabukas, šeimos vyrai 40-mečio proga padovanojo, – pasididžiuodama sako turtingos kolekcijos savininkė, labiausiai svajojanti kada nors ją įkurdinti atskirame kambaryje. – Pagalvojame apie nuosavą būstą, ten norėčiau turėti atskirą kambarį savo varlėms, kad galėčiau tvarkingai viską išdėlioti."

Lemtingas skambutis

Alma norėtų kada nors apsilankyti pasaulio Varlių muziejuose. Girdėjo esant jų labai įdomių. Štai Šveicarijoje, Kroatijoje esančių varlių muziejų gyventojos atkartoja žmonių gyvenimą: jos mokosi, dirba, valgo – ekspozicijoje atkartoja įvairius žmogiškus siužetus.

Kol kas Alma didžiuojasi Lietuvoje atsiradusių privačių muziejų kūrėjais. Vilkaviškyje yra "Varlynė", Gižuose – Varlių muziejus, o štai bene garsiausias – Šakių rajone 2018 m. duris atvėręs "Varlių namelis". Jo šeimininkė – Lukšių miestelyje gyvenanti Reda Pečiulienė, kuri savo meile varlėms užkrėtė ne tik kraštietes, bet ir visą Lietuvą.

"Redos entuziazmu įkurta Kolekcionuojančių varles asociacija, pernai paminėjome jos dešimtmetį", – pasakoja Alma ir prisimena savo pažintį su šia nepaprasta moterimi.

"Ką tik, kovo mėnesį, buvo gimęs sūnus, viešėjau tada pas uošvius Paluobiuose. Visada kirbėjo mintis susirasti bendraminčių. Kaip tyčia paėmiau į rankas rajoninį laikraštį, o ten – skelbimas, kviečia atsiliepti varlių kolekcininkus. Ir telefonas nurodytas", – mintimis nusikelia į tas birželio dienas.

Padrąsinti paskambino Donatas, o kai atsiliepusi moteris be jokių atsikalbinėjimų pakvietė atvažiuoti, su mažyliu ant rankų ir išsiruošė į Lukšius.

Nuo to karto varlių karaliene vadinama Reda taip ir užbūrė. "Nuo pat pradžių dalyvauju asociacijos veikloje. Į visus renginius, susitikimus iki šiol trise ir keliaujame", – džiaugiasi, kad ir savo šeimos vyrus pelnytai gali vadinti KVA nariais.

Gaila, kad karantinas sutrukdė planuotą asociacijos narių susitikimą Klaipėdoje, pas vieną varlių kolekcininkę. Tačiau Alma nenusimena – vasarą būtinai pasimatys, pasipasakos, kaip gyvena, kuo praturtėjo kolekcijos.