Andrejus Sacharovas vertinamas kaip vienas drąsiausių sovietų režimo kritikų, tapęs kovos už pagrindines žmogaus teises simboliu. Pirmiausia išgarsėjęs kaip vandenilinės bombos išradėjas, vėliau mokslininkas susirūpino savo atradimo pasekmėmis žmonijos ateičiai ir pradėjo didinti sąmoningumą apie branduolinio ginklavimosi pavojus. A. Sacharovas Sovietų Sąjungoje buvo laikomas pavojingu disidentu. Iš dalies jo pastangų dėka buvo pasirašyta Branduolinių bandymų uždraudimo sutartis, o 1970-aisiais, nepaisant vis stiprėjančio režimo spaudimo, kartu su bendraminčiais įsteigtas Maskvos žmogaus teisių komitetas. 1975 m. A. Sacharovo nuopelnai buvo pripažinti ir jam įteikta Nobelio taikos premija. Dėl nuolatinių pastangų stengiantis išlaisvinti savo šalies disidentus ir režimo kritikos A. Sacharovas buvo ištremtas į Gorkio miestą, siekiant apriboti jo ryšius su užsieniu. A. Sacharovo vardu pavadinta Europos Parlamento premija, kuri kasmet teikiama kovotojams už minties laisvę.

„Kas galėjo numatyti, kad po daugelio metų taip vadinama A. Sacharovo doktrina įsigalės ir taps įrankiu kovoje prieš įvairius žmogaus teisių pažeidėjus? Disidento vardu pavadintas centras turėtų skirti dėmesį ne tik žmogaus ir pilietinių teisių judėjimui totalitariniuose bei kituose despotiškuose režimuose, bet ir trims svarbiausioms demokratijos plėtros sąlygoms, kurias jis minėjo savo Nobelio premijos priėmimo kalboje. Jo teigimu, taika, pažanga, žmogaus teisės yra neatskiriamai susiję: neįmanoma pasiekti vieno, jei kitų yra nepaisoma“, - centro viziją pristato A. Sacharovo dukra, Harvardo universiteto K. W. Davis Rusijos ir Eurazijos studijų centro direktorė Tatjana Jankelevič (JAV).