Prilygsta gimnazijos klasei

Skamba neįtikimai, tačiau, septyniolikmetės Vidmantės Minelgaitės broliams, seserims ir tėvams susėdus į aštuoniolikos vietų mokyklinį autobusiuką, laisvų kėdžių jame liktų vos dviem pašaliniams asmenims.

Gausiai šeimynai sugužėjus į vieną iš Vilkijos gimnazijos klasių, kur įprastai susispaudžia septyniolika Vidmantės bendraklasių, vietų prie suolų visiems Minelgams taip pat sunkiai pakaktų.

Įspūdingai atrodo ir šeimos pietų stalas, kai ant jo keliauja mažiausiai pusšimtis garuojančių didžkukulių ar kalnas bulvių košės, gardintos šviežiu sviestu.

"Turime ūkį: kiaulę, karvę. Mama pati suka grietinę, muša sviestą. Aš šių darbų nesugebu atlikti, o ir nelabai traukia. Vasarą tik darže padedu krapštytis, – kalbas apie šeimos buitį tęsė V.Minelgaitė. – Kaip prasideda mūsų rytai? Eile prie vonios kambario. Pamatytumėte, kokia ji būna!"

Mergina žino, kad, suskambus žadintuvo signalui, iš lovos reikia šokti tą pačią minutę, antraip vonios kambaryje užstrigusius brolius ir seseris teks krapštyti garsiais šūksniais ir kumščiais į duris.

Kaip prasideda mūsų rytai? Eile prie vonios kambario. Pamatytumėte, kokia ji būna!

"Darbus namuose skirstomės, o štai prausimosi grafiko neturime", – ranka valiūkišką šypseną prisidengė pašnekovė.

Ilgisi išvykusių seserų

"Kažkur buvo rašyta, kad mūsų šeimoje – dvylika vaikų. Pataisysiu – keturiolika: aš, devyni broliai ir keturios sesės. Pridėjus mamą ir tėtį, skaičius įspūdingas – šešiolika", –  bijodama kurio nors nepaminėti, pirštus lenkė ir "Kauno dienos" žurnalistų smalsumą galiausiai patenkino V.Minelgaitė.

Jauniausiam Vidmantės broliukui – vos ketveri. Vyriausiai seseriai – dvidešimt septyneri.

"Po studijų Vytauto Didžiojo universitete ji taip ir liko Kaune. Ką veiks toliau – nežinau. Kita sesuo išvykusi į Angliją. Ten ji gyvena jau ketvirtus metus ir vargu ar sugrįš atgal į Lietuvą", – apmaudo dėl tuštėjančio šeimos lizdo neslėpė Kauno rajono Saulėtekių kaimo gyventoja.

Merginos nedžiugino net ir tai, kad kambaryje, kuriuo anksčiau dalijosi keturios, jau kurį laiką yra gerokai erdviau ir tyliau. Artimas seseriškas ryšys esą kur kas didesnė vertybė nei keli papildomi kvadratiniai metrai ar šešios laisvos lentynos drabužių spintoje.

"Kalbant atvirai, man kelia juoką žmonių verkšlenimai, kad jie negali turėti naujausio telefono ar dizainerių kurtų suknelių. Ne tai svarbiausia", – dėl gausaus brolių ir sesių pulko nemažai ko atsisakanti jauna mergina savo vertybių skalėje pirmumą teikė žmonėms ir gyvam bendravimui, o ne beverčiams daiktams.

Sulaukia aplinkinių nuostabos

"Pasiilgstame vieni kitų, todėl kartą per metus, dažniausiai žiemą, kai bilietų į Lietuvą galima nusipirkti pigiau, sesuo atskrenda pas mus", – šeimos nariai, pasak Vidmantės, juos skiriantį kelių tūkstančių kilometrų atstumą retsykiais tirpdo ir patys.

Prieš dvejus metus seserį Anglijoje lankė broliai, o praėjusiais metais, prieš pat didžiąsias šventes, lagaminus krovėsi Vidmantė su vyresne seserimi.

"Svečiavomės tris savaites. Aplankėme žymiausias Londono vietas: Didįjį Beną, Londono akimi vadinamą apžvalgos ratą, atrakcionų parką. Žinoma, likusieji namiškiai pavydėjo, tačiau visi vykti vienu metu negalime", – V.Minelgaitė neslėpė, kad net ir patys pigiausi bilietai penkiolikai asmenų būtų pernelyg didelė prabanga.

Vienintelę kelionę, į kurią šeima leidosi kartu, jiems dovanojo Kauno rajono savivaldybė. Tąkart jau minėtu aštuoniolikos vietų mokykliniu autobusiuku Minelgai riedėjo į Vilnių.

"Tada mūsų buvo mažiau – trylika. Tik trylika", – darsyk dviženklį skaičių pakartojo mergina. Sužinoję, iš kelių asmenų šeimos kilusi Vidmantė, žmonės esą irgi perklausia. Tiesa, jiems ant liežuvio galo užstringa klausimas "kiek?" Supratę, kad mergina nejuokauja, vieni esą pavydi brolių ir seserų pulko, kiti taip ir lieka tylėti lyg vandens į burną prisisėmę.

"Kiek pati norėčiau turėti vaikų? Dviejų. Ne, ne, trijų jau per daug. Nustebinau?" – nuo akių braukdama tamsių plaukų sruogą, klausimu į klausimą atsakė V.Minelgaitė.

Stiprioji pusė – kalbos

Baigiantis savaitei, su Vidmante susitikome ne jos namuose, o Vilkijos gimnazijoje, kurią mergina lanko nuo penktos klasės.

Sunėrusi rankas tamsiaplaukė sėdėjo pirmajame mokyklos aukšte ir laukė ilgosios pertraukos pradžios. Vadinamieji langai abiturientei būna vos du kartus per savaitę, tačiau, skirtingai nei kiti mokiniai, susigundę galimybe negrįžti į likusias pamokas, Vidmantė kaskart uoliai sėdi iki paskutinio skambučio.

"Ką veikiu tuo metu? Einu į biblioteką", – ne pagal amžių rimtu veidu pokalbį tęsė daugkartinė įvairių olimpiadų ir vertimų konkursų prizininkė, kurios elektroniniame dienyne – tik geri arba labai geri pažymiai. Iš mokyklos literatūros lobynų smalsi moksleivė traukia ne tik įvairias knygas. Įdomūs jai ir fotografijų rinkiniai.

"Taip, domiuosi fotografija, tačiau stiprioji mano pusė yra tikslieji mokslai. Gana tvirtos mano matematikos ir chemijos žinios", – su periodine cheminių elementų lentele buvusi mokinių tarybos narė ir klasės seniūno pavaduotoja prasitarė galvojanti sieti savo ateitį. – Baigusi vidurinę, pirmumą teiksiu Kauno technologijos universitetui. Taikomajai chemijai arba farmacijai. Laikas parodys, kur link eisiu."

Auklėja savo brolius

Laukdama nuorodų tolimesniam gyvenimo keliui, mergina ruošiasi artėjančiam šimtadieniui, vėliau – baigiamiesiems egzaminams ir, ko gero, paskutinei skautų stovyklai.

Dar penktoje klasėje įsiliejusi į visuomeninę savanorišką vaikų ir jaunimo neformalaus ugdymo organizaciją, Vidmantė abejojo, ar skautišką veiklą pavyks suderinti su studijomis Kaune.

"Per tuos metus užsitarnavau patyrusios skautės kaklaraištį –  "vyšniuką" ir sidabro spalvos juostelę", – išdidžiai tarė skiltininkė, kurios aukštas pareigas organizacijoje nusako dar ir švilpukas vienoje kišenėje.

Vidmantės pėdomis pasekė vos viena sesė. Judrių berniukų, kuriems, regis, iš prigimties turėtų būti įdomus mazgų rišimas, laužų kūrimas ir žaidimai, organizacijos veikla nesuviliojo.

"Neįtraukiau jų, nes man būtų per didelė atsakomybė. Negalėčiau berniukams skirti pakankamai laiko", – savo atsakingą požiūrį demonstravo abiturientė. Gal todėl mergina tik retsykiais dirsteli ir į brolių namų užduočių sąsiuvinius. Vidmantė įsitikinusi, kad kiekvienas savo žinių bagažą turi krauti pats, o pradėti reikia nuo savarankiškai išspręstų uždavinių.

"Kartą jau prikišau rankas. Kitą dieną gavau pastabą iš mokytojos už meškos paslaugą", – papurčiusi galvą, V.Minelgaitė tikino daugiau to nedarysianti.

Svarbiausia – likti kartu

Paklausta, apie ką svajoja, septyniolikmetė savo atsakymu ir vėl gerokai nustebino.

Mąsliai dirstelėjusi pro apdulkėjusį mokyklos langą, Vidmantė sau linkėjo ne dosnesnių kišenpinigių pramogoms su bendraamžiais ar kambario, kuriuo nereikėtų dalytis su likusiais namiškiais, o vietos Lietuvoje.

Noriu, kad visuomet liktume tokie artimi kaip dabar. Tarsi vienas kumštis! Daugiau nieko nereikia.

"Ar svajoju gerai išlaikyti egzaminus? Žinoma. Paklausius aplinkinių pasakojimų darosi šiek tiek nejauku, tačiau pasitikiu savimi. Kodėl? Nes esu reikli. Kitiems? Ne, tik sau ir šeimos nariams", – aiškias ribas brėžė V.Minelgaitė.

Tęsdama svajonių sąrašą Vidmantė nepamiršo ir savo namiškių. Tiesa, kalbėdama apie artimuosius, ji neminėjo, kad būtų gerai turėti didesnį automobilį ar priestatą prie nuosavo namo. Baigdama pokalbį mergina tik dar sykį pakartojo žodžius apie bendravimą, žmones ir jų tarnystę beverčiams daiktams.

"Noriu, kad visuomet liktume tokie artimi kaip dabar. Tarsi vienas kumštis! Daugiau nieko nereikia", – akyse sublizgusią ašarą tvirto charakterio mergino suskubo maskuoti žvilgsniu į besibaigiančių pamokų tvarkaraštį.