Panemunės pilyse XVII–XVIII a. gyvenę didikai į Kauno senamiestį bildėdavo karietomis. Tai padaryti jie galėdavo vieninteliu keliu – Raudondvario pl., kuris dabar masina šimtais čia įsikūrusių įmonių ar veda į vieną populiariausių Lampėdžių karjero paplūdimių.

Mena viduramžius

Raudondvario pl. atsiradimas neatsiejamas nuo Vilijampolės įsikūrimo. 50 metų šiame Kauno mikrorajone gyvenanti, jo visas gatveles iššniukštinėjusi Vida Vasilionienė stengiasi įskaityti čia gyvenusių žmonių istorijas, įsispaudusias kelis šimtus metų stovinčiuose medinukuose, Vilijampolės geto grindinio akmenyse, net namus ginančių šunų barniuose.

"Jis turbūt žino, kad jo protėvius čia sušaudė, todėl ir pyksta", – V.Vasilionienė mostelėja ranka į lojantį brisių ir pasakoja istoriją, kaip Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai iš žydų, gyvenusių Kauno gete, senojoje Vilijampolės dalyje prie Neries, atėmė visus šunis ir kates ir, sunešę juos į medinę sinagogą, sušaudė, kad netrukdytų naktimis patruliuoti.

Moteris pabrėžia, kad Vilijampolės istorija siekia daug toliau nei sovietinis fabrikų ir darbininkų rajonas – stereotipas, kurį esame išsaugoję savo atmintyje. 1652 m. Vilijampolė priklausė garsiajam didikui Jonušui Radvilai, tam pačiam, kuris valdė Kėdainius.

"Neatsitiktinai jis į Kėdainius ir Vilijampolę prisikvietė įvairių žydų amatininkų, škotų pirklių – tokia buvo demografinė situacija, trūko žmonių. O jam reikėjo gyventojų –  žmonių, kurie gerintų ekonominę situaciją – mokėtų činšą", – sena vilijampolietė pasakoja, kad XVII a. Lietuvoje istorikų yra vadinamas Tvano amžiumi, nes maras ir karai išguldė du trečdalius čia gyvenusiųjų.

Paveldas nyksta

1663-iaisiais Jonušo Radvilos kartografas Vilijampolėje suplanavo stačiakampį gatvių planą ir aikštę, kurie išliko iki šių dienų. Tuo metu čia buvo įsikūrę 24 namai, iš kurių tik viename gyveno žydų šeima. Ji laikė karčemą ir turėjo perkėlą per Nerį į Kauną. Šia ir keldavosi iš pilių Raudondvario pl. (kuris tuomet vadinosi keliu į Jurbarką) karietomis atidardėję didikai.

Toliau palei Raudondvario pl. iki pat Nevėžio buvo įsikūrę kaimai, stovėjo pavienės trobelės. Vilijampolė pradėjo pildytis pasibaigus Šiaurės karui, kai žydai ėmė keltis į ją iš aplinkui esančių bažnytkaimių ir kaimelių. Jau XVIII a. ji tapo dideliu sielių plukdymo ir komerciniu centru.

1919 m. Vilijampolė prijungta prie Kauno. Tuo metu, po nepriklausomybės kovų, čia buvo išdalyti žemės sklypai Lietuvos kariuomenės savanoriams, kurie juose ir statėsi namukus. Savo rajono istorijos žinovė V.Vasilionienė spėja, kad dauguma medinukų, dabar stovinčių Raudondvario pl., turbūt mena tuos laikus. Tik, deja, ne vienas jų jau sukiužęs arba neatpažįstamai suremontuotas – apkaltas plastikinėmis dailylentėmis, apmūrytas.

Unikalus priemiestis

"Vilijampolės istorinis priemiestis unikalus. Mažai Europos miestų yra tokius išsaugoję tokius. Jį taip išgarsino du dalykai: Kauno getas ir Vilijampolės (Slabados) ješiva", –  vilijampoliškė pasakoja, kad iš vienintelio Kauno geto išlikę tiek daug fotografinės medžiagos, be to, jame gyvenę žydai, kurie sugebėjo išgyventi ir išvažiavo į Prancūziją, Izraelį ir JAV, skleidė apie jį žinią.

"Jie rašė memuarus, straipsnius, dalyvavo televizijos laidose, bendravo su žurnalistais. Taip pasaulis sužinojo apie Kauną ir Vilijampolę", – aiškina moteris ir priduria, kad žinią, tik kitokio pobūdžio, apie Vilijampolę skleidė ir rabinai. Vilijampolės (Slabados) ješivoje, dvasinėje seminarijoje, tarpukariu paruošti rabinai plūdo į JAV, kurioms tuo metu labai trūko žydų šventikų.

Unikalus ir Vilijampolės pavadinimas. Anot V.Vasilionienės, tai dviejų žodžių – "Vilijos" ir "polio" – junginys. Vilija gudų kalba buvo vadinama Neris, o "polis" graikiškai reiškia miestą. Bet daugiau apie Vilijampolę pasako kitas jos pavadinimas – Slabada, vartotas tarpukariu, o Slabodkė prigijo jau sovietmečiu. Jis – nuo žodžio "svoboda" ir reiškia laisvę – privačioje Jonušo Radvilos teritorijoje niekada nebuvo baudžiavos.

Neatsikrato stereotipų

Dabar pavadinimas "Slabodkė" dažnai nuskamba ne itin teigiamame kontekste ir dažniausiai iš kituose mikrorajonuose gyvenančių kauniečių lūpų. Kodėl apie Vilijampolę yra susidariusi ne kokia nuomonė?

"Pirmiausia – dėl Daktarų", – gaujų karų laikus ir vieną jų vadeivą primena V.Vasilionienė. Anot jos, ir dabar Vilijampolėje veikia Henriko Daktaro mamos kavinė, tačiau joje lankytojų netrūksta, nes kainos nėra didelės, o grėsmės nebėra – gauja išsklaidyta.

Kitas dalykas – sovietmečiu Vilijampolė tapo pramoniniu, kaip sako moteris, proletarų, rajonu. "Raudondvario pl. kilo viena gamykla po kitos. Net negalėčiau visų išvardyti – vienos tvora baigiasi, kitos prasideda. Mano vyras "Inkare" vienu metu dirbo, sportbačius gamino. Taip dvokdavo ta guma, kad net iš odos ir plaukų jos kvapas neišsiplaudavo", – prisimena mūsų gidė po Raudondvario pl.

Vis dėlto priduria, kad Vilijampolę garsina ir žymūs žmonės. Pirmiausia, nuo 1958-ųjų iki mirties čia gyveno tarpukario Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis, garsus žaliasis, "Atgajos" įkūrėjas, vicemeras Saulius Gricius, Muzikiniame sodelyje susideginęs Romas Kalanta, tragiškai per Sausio 13-ąją žuvęs Titas Masiulis. Taip pat iš čia sparnus į Vilnių pakėlė ir garsiausias Lietuvos dizaineris Juozas Statkevičius.

Gamyklų bumas

Pramonė Vilijampolėje pradėjo kurtis XIX a. – vokietis Rafailas Volfas 1863-iaisiais čia pastatė pirmąją gamyklą, garinį salyklo ir alaus fabriką ir ėmė virti garsųjį "Volfo" alų. Jo sūnūs vėliau gamyklą perkėlė į patalpas prie Geležinkelio stoties. Netrukus antrą – degtukų – fabriką Vilijampolėje pastatė žydas Finkelšteinas.

1919 m. Vilijampolę prijungus prie Kauno įsikūrė kaliošų fabrikas "Inkaras", kojinių fabrikas "Silva", "Grandis".

O sovietmečiu prasidėjo didysis gamyklų bumas. V.Vasilionienė spėja, kad Vilijampolė buvo pasirinkta, nes čia buvo daug laisvo ploto, o pavienes trobeles galima buvo laisvai nugriauti. "Jei nugriaudavo trobą, gaudavo butą daugiabutyje. Žmonės džiaugėsi – karštas vanduo, kanalizacija, centrinis šildymas", – moteris prisiminė, kaip jos tėvai irgi taip persikėlė iš nuomojamo kambarėlio be patogumų į daugiabutį.

Čia ji priduria, kad Vilijampolė nebuvo vien tik fabrikų rajonas – gyveno daug Veterinarijos akademijos studentų, veikė moksliniai institutai, Dailės kombinatas, kuriame dirbo daug žymių menininkų.

"Mano kaimynė buvo dailininkė. Tai darbininkės kreivai į ją žiūrėdavo: sako, vaikšto išsipusčiusi, su karoliais, piešia, valgyt nedaro. Bet, manau, čia taip pavydas reiškėsi", – juokiasi moteris.

Daug vandens

O kas dabar yra vilijampoliškių džiaugsmai? "Neries parkas su dviračių taku, Lampėdžių karjeras, nuostabus šilas, kuriam galima pasivaikščioti. Vilijampolė išvis labai vandeninga – teka dvi upės, yra Lampėdžio ežeras", – savo rajoną gyrė V.Vasilionienė.

Aišku, vanduo – pirmiausia vyrų džiaugsmas. Pavasarį žvejai apsėda Neries ir Nemuno pakrantes, mėgsta su meškere parymoti ir prieplaukoje, kur dabar įsikūręs klubas "Combo".

"Čia kažkada buvo labai gražus prestižinis restoranas "Nemunas". O dabar čia galima pasėdėti, švenčiamos Joninės", – atsisveikinant dar keletą faktų pažeria beveik visą gyvenimą Vilijampolėje pragyvenusi ir kitur nė nesvarstanti keltis moteris.

Rekonstrukcija – jau kitais metais

2015 m. antroje pusėje planuojama rekonstruoti 7,6 km Raudondvario pl. ruožą.

Rekonstrukcija bus vykdoma dviem etapais: nuo Jurbarko g. iki aplinkkelio ir nuo aplinkkelio iki miesto ribos.

Bus vykdoma tokio pat lygio rekonstrukcija, kokia buvo atlikta A.Juozapavičiaus pr. Kelininkai įrengs visus reikiamus gatvės pagrindus, paklos kelis asfalto sluoksnius, įrengs naujus šaligatvius ir naują apšvietimą.