Muziejaus kūrėjų, etatinių darbuotojų Vidos ir Arūno Sniečkų niekas nesiruošia atleisti, juo labiau mesti į gatvę, kaip mėgina pateikti visuomenei kai kurie politiškai angažuoti asmenys. Apmaudu, kad žmonės klaidinami, skleidžiamas protu nesuvokiamas melas, esą gyvąjį muziejų ruošiamasi sunaikinti, visur medžius išpjauti, viską užbetonuoti.

Muziejaus "gynėjai", pasitelkę net rusišką sovietmečio leksiką, siekia pažeminti Kauno rajono savivaldybę, kuri, jų teigimu, žlugdo kultūrą, nors yra atvirkščiai – mūsų krašte kultūra, ypač etninė, yra nuo seno globojama ir puoselėjama. Tautodailininkai, "Serbentėlė", "Viešia", "Karklė" ir daug kitų etnokultūros kolektyvų nuolat minimi tarp geriausių.

Apmaudu, kad žmonės klaidinami, skleidžiamas protu nesuvokiamas melas, esą gyvąjį muziejų ruošiamasi sunaikinti, visur medžius išpjauti, viską užbetonuoti.

Išskirtinis kultūros objektas

Vilkijos A. ir J.Juškų muziejus irgi yra išskirtinis kultūros objektas, kuriuo visi didžiuojamės. Buvusioje Vilkijos parapijos klebonijoje visuomenininkų iniciatyva jis buvo pradėtas kurti dar sovietmečiu, o 1990 m. jo steigėju tapo Kauno rajono savivaldybė. A.Sniečkaus, jo žmonos ir vietos bendruomenės pastangomis muziejuje sukaupta keli šimtai eksponatų, vyksta įdomūs susitikimai, plenerai.

Savivaldybė į A. ir J.Juškų muziejų jau investavo 90 tūkst. eurų: buvo pakeistas stogas, elektros instaliacija, apšvietimas, įrengta gaisrinės saugos sistema. Tvarkant beveik 300 metų pastatą iškilo ir problemų. Gyvenamosios patalpos neatskirtos nuo ekspozicijos, o tai sukelia tam tikrų nepatogumų lankytojams. Muziejų būtina pritaikyti neįgaliesiems – to reikalauja ir ES direktyvos.

Kauno rajonas kartu su Kauno miestu dalyvauja projekte "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022", į kurio programos renginius įtraukta ir Vilkija, čia ketina atvykti daug užsienio svečių. Savivaldybė planuoja keisti vamzdyną, įrengti ekonomiškesnę šildymo sistemą, atskirą tualetą lankytojams, suremontuoti prieangį.

Tarp kitų Lietuvos muziejų A. ir J.Juškų yra išskirtinis dar ir tuo, kad muziejininkai jame ne tik dirba, bet ir daug metų gyvena, nors tai – ne jų privatus būstas. Dviejų tautodailininkų buvimas suteikia šiai įstaigai gyvojo muziejaus požymių.

Teisinis reglamentavimas – su spragomis

Orvidų sodyba, buvusi Tėvo Stanislovo klebonija Paberžėje savo prigimtimi irgi gyvieji muziejai, bet skiriasi jų teisinis statusas, nes tai privačios valdos. Lietuvos Respublikos teisės aktai iki šiol nenumatė galimybės gyventi muziejuje, todėl apie Sniečkų šeimos teisinę situaciją jau prieš kelerius metus diskutavome su Kultūros ministerijos atstovais, Seimo nariais, muziejininkais. Sniečkams siūlėme atnaujintą municipalinį butą, bet jie tokio būsto nepanoro.

2019 m. gegužės 21 d. vykusio pasitarimo metu A.Sniečkus raštu sutiko, kad jo šeimai muziejuje būtų leista gyventi dar dvejus metus, paskui žadėjo persikelti į Vilkijoje esantį Vidos tėvų namą. "Pasiremontuosim ir persikelsim", – tada kalbėjo Arūnas. Tačiau atėjus sutartam laikui, muziejininkas apsigalvojo ir viešai pareiškė, kad niekur nesikels. Dar daugiau: imta rinkti parašus, kalbėti apie protesto akcijas.

Tik ar yra pagrindo audrinti visuomenę, kai iki problemos sprendimo liko vienas žingsnis?

Įstatymo pataisos, apibrėžiančios gyvojo muziejaus statusą, Seime buvo parengtos 2020 m. Gaila, iki šiol jos nesvarstytos. Žinau, kad buvo gautos Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvados, kuriose nurodyta, jog iš projekto turėtų būti braukiamos visos nuostatos, susijusios su galimybe muziejų kūrėjams ar prižiūrėtojams gyventi muziejų patalpose.

Neseniai buvau susitikęs su kultūros viceministru Rimantu Mikaičiu, kuris pritarė, kad problemą reikia spręsti ramiai, dialogo ir susitarimų keliu. Džiaugiuosi, kad LR Seimo kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis patvirtino, jog būtinas Muziejų įstatymo pakeitimas. Kultūros ministras Simonas Kairys interviu DELFI portalui irgi pabrėžė, kad "reikėtų pagaliau išspręsti teisinio reglamentavimo spragų klausimus."

Susitarimą ketinama pratęsti

Kol vyksta diskusija ir visos suinteresuotos institucijos ieško teisinio kelio, prieš dvejus metus pasirašytą susitarimą dėl V. ir A.Sniečkų gyvenimo muziejuje galima pratęsti. Tikiu, kad tokiam sprendimui neprieštaraus nei Seimas, nei Kultūros ministerija.

Tenka tik apgailestauti, kad situaciją, kurią stengiamės išspręsti civilizuotu teisiniu keliu, kai kas naudoja žmonėms klaidinti ir aistroms kurstyti.

Pakartosiu: V. ir A.Sniečkai nemetami į gatvę, muziejus neuždaromas. Matome gražią jo ateitį. Negarbinga daryti politiką ir ieškoti menamų kultūros priešų ten, kur stengiamasi rasti visiems – ir šiandienos poreikiams pritaikytam muziejui, ir jo kūrėjams, ir bendruomenei bei muziejaus lankytojams – geriausią sprendimą.