Miesto statusą turinčios Vilkijos savitumą pabrėžia kalvos. Miestas įsikūręs šalia kelio Kaunas–Jurbarkas. Dar vienas išskirtinumas – beveik visi vietos gyventojai aprūpinti darbu.

Unikalūs taškai

Kas galėtų būti Vilkijos miesto vizitine kortele? Seniūnas Leonardas Deglius ilgai nedvejojo – keltas. "Nuo ankstyvo pavasario, dar potvyniui neatslūgus, žmonės skambina į seniūniją ir klausinėja, kada ims veikti keltas", – pasakojo seniūnas.

"Na, plaukiame?" – šypsodamasis paklausė kelto "Vilkynė" savininkas Romanas Chadaravičius. "Vilkynė" – vienintelis per Nemuno upę keliantis keltas Lietuvoje. Dar yra tik bemotoris iki šiol veikiantis Čiobiškio keltas Neryje.

Pora minučių ir Vilkija atsivėrė iš kito Nemuno kranto – Šv.Jurgio bažnyčios bokštai, šlaituose išsidėstę gyvenamieji namai,  tvarkingai nušienautos Nemuno pakrantės, nuo apžiūros aikštelės iki Nemuno vedantys laiptai, miestiečiams įrengta paplūdimio tinklinio aikštelė, Vilkijos miesto šventėms ir poilsiui išpuoselėtas parkas, kuriame net septynios skirtingos tematikos skulptūros.

"Tokio vaizdo niekur Lietuvoje nepamatysite", – įsitikinęs seniūnas

Lankstus požiūris

Kitąmet bus penkiolika metų, kai R.Chadaravičius kelia žmones ir automobilius per Nemuną. "Išėjau į pensiją ir reikėjo kažko imtis. Taip ir atvedė likimas į Vilkiją su keltu", – pasakojo R.Chadaravičius. Kelto taisyklėse skelbiama, kad esant dideliam automobilių srautui keltas dirba nesustodamas. "Taip nebūna", – nusijuokė kelto savininkas, tačiau patvirtino, kad jei kitos transporto priemonės nelaukia, keltas grafiko nesilaiko.

R.Chadaravičius skaičiuoja, kad žmonės sutaupo apie 60 km keldamiesi keltu. Kitaip tektų į Panemunę iš Užnemunės važiuoti per Kauną arba Jurbarką. "Keliasi grybauti, žuvauti. Poilsiautojai prie jūros važiuodami renkasi keltis čia, nes iki autostrados telieka apie dvidešimt kilometrų. Papramogauti mūsų kelte mėgsta ir vestuvininkai", – pagrindinius klientus vardijo kelto savininkas.

Vėlinės vainikuoja "Vilkynės" sezoną. Po to keltas transportuojamas į Kauno krovinių uostą. Atostogos? "Kokios atostogos. Remontuojame, gražiname. Būtų gerai rekonstruoti keltą į bemotorį, – svarstė R.Chadaravičius. – Tai visai įmanoma, bet dar ne šiandien."

Nekabinetinis seniūnas

"Vilkynė" atgal Nemunu sugrąžino į Vilkijos pusę. "Čia muitininkas", – ranka į vieną iš septynių skulptūrų miesto parke mostelėjo seniūnas ir čia pat nurodė, kad pagrindinis muitininko atributas visada buvo kapšas pinigams. Kadaise čia Vilkijos krante ir stovėjo muitinė.

"Ar žinote, kad Vydūno g., kuri yra kelio Kaunas–Jurbarkas atkarpa per Vilkiją, net šaligatvių nebuvo?" – pasiteiravo L.Deglius. Nesutvarkytos Vydūno g. liko mažas galiukas. Seniūnas dėstė savo aritmetiką: šaligatvio kvadratas paprastai kainuoja 300 litų, Vilkijos seniūnui kvadratas šaligatvio atsiėjo 80 litų. "Kainavo tik medžiagos, nes darbus atliko už socialines pašalpas viešuosius darbus dirbantys asmenys. Aš visada tai darau. Miestui reikiamus darbus jie dirba. Net ir remontą seniūnijoje jiems patikėjau", – pastangų taupyti neslėpė seniūnas.

Parapijiečių lėšomis įrengta apžiūros aikštelė bene aukščiausiame Vilkijos taške – Šv.Jurgio bažnyčios šventoriuje.

Riedulys prezidentui

Neogotikinė Šv.Jurgio bažnyčia traukia ne tik tikinčiuosius. Klebono Virgilijaus Dudonio rūpesčiu bažnyčioje vyksta aukšto meninio lygio koncertai.
Ne vienoje parapijoje klebonavęs V.Dudonis pastebėjo, kad kiekvieno krašto žmonės saviti. Tokie ir Vilkijos gyventojai.

"Paprašai pagalbos ir jos sulauki. Nebuvo, kad atsakytų. Buvo parapijų, kuriose nė dienos nepraeidavo be vagystės, o čia – ramu. Šventoriuje savi nerūko, jei eina rūkydamas, žinome, kad nevietinis, o neigiamų dalykų nesakysiu", – diplomatiškai išsisuko klebonas.

Betonavimo darbams ruošiamu taku šventoriuje priėjome prie įspūdingo akmens, skirto prezidentui Valdui Adamkui. "Čia ne akmuo, o riedulys. Vienas ūkininkas jį atkasė. Užkliudė pačią viršūnę. Kasė, kasė, žiūri, kad iškasti negali", – pasakojo seniūnas L.Deglius.

Teko ir seniūnijai paplušėti, kad 18 tonų sveriantis riedulys ankstyvą pavasarį būtų iškrapštytas iš žemės. Vis dėlto pastangos atsipirko, ir šventoriuje prezidento atminimui skirta vieta tapo neeilinė.

Dalelė autentikos

"Laba diena", – šūktelėjo gatve pro bažnyčią einantis dviem gitaromis nešinas ilgaplaukis jaunuolis. "Gal nevietinis", – suabejojo seniūnas. Tačiau tas pačias gitaras radome Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejuje. "Ką tik sūnus grįžo iš skautų stovyklos", – paaiškino tarpduryje pasitikęs muziejaus direktorius Arūnas Sniečkus.

Autentika alsuojantis namas, kuriame A.Sniečkus įkūrė muziejų, skaičiuoja 300 metų. Lauko sienos nukabinėtos keraminiais paveikslais, panašūs keraminiai darbai išdėstyti ir šalia takelio į muziejų.

"Pravieniškių miestelio vaikų darbai, – paaiškino muziejaus direktorius. – Tokie primityvūs, bet vaikiškai nuoširdūs. Taip ir kabo, nė vienas nebuvo pavogtas ar suniokotas."
Šiuose namuose vyksta netgi pasaulinio lygio atlikėjų koncertai. Etnografų vertinamas kaip didžiausias senovinis kambarys-kaminas, kartais atlieka muzikos įrašų studijos funkcijas. "Jame kompaktinę plokštelę įrašė saksofonininkas Petras Vyšniauskas su dūdmaišininkais. Tris naktis su sūnumi klausėmės nemokamo koncerto", – pasakojo A.Sniečkus.

Kitoks muziejus

"O šiaip muziejus kaip muziejus. Nuo kitų skiriasi tik tuo, kad vaikai čia gali liesti viską, ką tik nori", – pabrėžė A.Sniečkus. Kadaise su etnografija nieko bendro neturėjęs vyras išpildė savo vaikystės svajonę.

A.Sniečkus pasakojo, kad vaikystėje Vytauto Didžiojo karo muziejuje palietė kalaviją. Tuomet jam ir kilo mintis kada nors įkurti muziejų, kuriame vaikai viską galėtų pačiupinėti.

Prieš keletą metų muziejui buvo skirta solidi finansinė parama – 100 tūkst. litų. Už juos pakeistas senojo namo stogas, išlaikant visas senąsias tradicijas, įrengtas šildymas, tačiau lankytojai nepastebi nei radiatorių, nei juos jungiančių vamzdžių – viskas paslėpta po grindimis.

Vietiniai dirba vietiniams

Visa tai fasadinė Vilkijos miesto pusė. O kokia 2,3 tūkst. Vilkijos gyventojų kasdienybė? "Man, kaip seniūnui, rūpi, kad žmogus turėtų darbą", – paprastai paaiškino L.Deglius. Jis skaičiuoja, kad Vilkijoje yra apie 700 darbo vietų. Kiti Vilkijos gyventojai pensininkai ir vaikai.

Vaikams šiemet duris atvers 120 vietų dar dažais kvepiantis darželis. Vyresniems – Vilkijos gimnazija.

"Neturi čia darbo tie, kurie nenori dirbti", – įsitikinęs L.Deglius. Pasak jo, daug vilkijiečių dirba Vilkijos apylinkių seniūnijoje veikiančiose žemės ūkio bendrovėse, mieste.
Vilkijiečio Stasio Berštauto įmonę seniūnas vadina mažaisiais  "Senukais". Jis užsiima ne tik mėsos perdirbimu, bet ir automobilių remontu, yra detalių parduotuvė.

Pavyzdys kitiems

"Žemės ūkio mokykloje dirbantį Remigijų Vaitiekūną norėčiau paminėti kaip ūkininko mieste pavyzdį", – pareiškė L.Deglius. Seniūnas pastebėjo, kad kiti ūkininkai savo techniką išbarstę bet kaip po laukus, o R.Vaitiekūno traktoriai tvarkingai paslėpti angaruose prie namų pačioje Vilkijoje.

Pats ūkininkas kuklinosi, kad gal tokią priežiūrą lėmė jau ne rusiška, o susipirkta vakarietiška technika. 50 ha žemės E.Vaitiekūnas užsėjęs išskirtinai grūdinėmis kultūromis. "Šiaip dirbu valdišką darbą, o ūkininkavimas kaip hobis", – juokais apie rimtus darbus kalbėjo R.Vaitiekūnas.

Vilkijoje gimęs ir augęs inžinierius, paklaustas, kuo šis miestas ypatingas, šypsosi: "Parašykite, kad gatves turime."

Reikia pajusti

"Norėčiau jus dar pavėžinti Vilkijos gatvelėmis, kad jūs iš tikrųjų pajustumėte, kuo ypatingas šis miestas", – prasitarė seniūnas ir pasuko akmenimis grįsta Pirties g. Akmeninę gatvę pakeitė asfaltas. Siaura gatvė vingiavo ir čia pat nuo jos driekėsi tilteliai į antrus žmonių namų aukštus. Kam lipti šlaitu iki pirmojo aukšto, jei paprasčiau patekti tiesiai į antrą.

Kai kurių Vilkijos gatvių nuokalnių statumas siekia net 13 proc. Štai Kalnų g. gali tik įvažiuoti, apsisukti joje nėra kur, todėl išvažiuoja tik atbuli. "Žiemą turime rūpesčių. Tik nepabarstyk rytais apsnigtų gatvių, niekas neišvažiuos. Todėl jau nuo 6 val. ryto vyrai užsiima barstyti gatves", – dėstė seniūnas.

Vilkijoje nuo rugsėjo 1-osios vakarais įžiebiamas gatvių apšvietimas. Seniūnas įsitikinęs, kad taip namo grįžti maloniau.

Vilkijos pavadinimo kilmė

Dažniausiai prieinamuose šaltiniuose Vilkijos pavadinimas kildinamas iš pasakojimų, kad kitoje Nemuno pusėje gyvenantys žmonės girdėjo staugiančias gaujas vilkų. Tad šis kraštas ir pavadintas Vilkija.

Tačiau A. ir J.Juškų etninės kultūros muziejaus direktorius A.Sniečkus atrado dar kelis pasakojimus apie Vilkijos pavadinimo kilmę. Esą XVI–XIX a. buvo stiprios kaimų bendruomenės ir jeigu kaime atsirasdavo koks nelabai geras žmogus, kiti liaudavosi su juo sveikintis ir bendrauti. Jiems tekdavo persiauklėti arba išeiti. O legenda byloja, kad anapus Nemuno negerus žmones tremdavo į Vilkijos pusę. Taip vienas prie kito ištremti apsigyveno.

Kita versija. Iš kronikų ar Vygando Marburgiečio, ar Petro Dusburgiečio. Labai retu atveju kryžiuočiai aprašydavo pačios pilies ėmimą, o tai paprastai parodo, kad jiems buvę sunku. Vadinasi, tai buvo dar ir tvirta vieta. Pagal kronikas ta pilis 22 kartus buvo bandyta siaubti. Įdomus dalykas, kad kronikose netgi išdaviko vardas minimas, o laikotarpis kaip anos legendos. Ir štai iš šitos gyvenvietės, kur dabar Vilkija, tada buvo minima kaip Paštuvos žemės, atsiranda toks Jazbutas ir parodo pilies silpniausią vietą. Išdavikas parodo, kryžiuočiai įsibrauna į pilį, o gynėjai susidegina, nes ne vien Pilėnai taip darė. Ir žūva visi, matyt, ir legendoje minimi vaikai. Tiems, kurie pasidavė, visiems galvas nukapojo. Ir štai kokia detalė: vokiečiai naudojosi išdavikais, bet jų negerbė ir šitą kaimelį pavadino vilkų gūžta.