III forto siela

Kauno miesto ir rajono savivaldybių paribyje stūksantis III fortas miestiečiams prieinamas dviem keliais. Iš viršaus – nuo Seniavos plento ir iš apačios – nuo Titnago gatvės pusės. Pastarojoje sutartu laiku mūsų lūkuriavo O.Jurkša. Kaip pasakytų vietiniai – III forto siela.

"Viskas prasidėjo būtent šioje vietoje", – sutvarkytoje aikštelėje apie savo ašį sukosi O. Jurkša.

Nuo akių kilstelėjęs kepurę, vyras nužvelgė medžių šakomis apipintus vartus, šiaudine saulute papuoštą apgriuvusią sieną ir gudobelių krūmus ant kalno. Dar prieš kelerius metus aštrūs augalų spygliai čia buvo susiviję į akliną tvorą, pro kurią sunkiai brovėsi ir žmonės, ir gyviai. Pastarųjų, anot vedlio, III forto teritorijoje galima sutikti ir dabar – tarp medžių tai triušis, tai lapė, tai stirna šmėsteli. O gudobelės vos kelios beliko. Vešlius krūmus drauge su bendraminčiais išrovė O.Jurkša.

"Pareidavau namo ir traukdavau su adata spyglius iš delnų. Galiausiai žmona internete rado būdą, kaip atsikratyti svetimkūniais. Ištepi rankas vieno augalo sultimis, apvynioji medžiagos skiaute ir per pusvalandį gudobelių spygliai patys išlenda, – prie III forto, Seniavos kaime, užaugęs vyras staiga atsigręžė į medinius suolelius, kurie čia atsirado daugiau nei prieš ketverius metus. – Visuomet pabrėžiu, kad III forto istorija yra nuostabi, bet patys gražiausi paskutiniai keleri metai. Kalbu apie forto atgimimą."

Rizikingos Joninės

Vaikystėje su kiemo draugais skaičiavęs forto teritorijoje vaikščiojusius sovietų karius, vėliau su širdgėla stebėjęs, kaip Kauno tvirtovės dalis Seniavoje ėmė nykti, prieš penkerius metus O.Jurkša bendram tikslui subūrė grupelę entuziastų. Drauge jie ėmė organizuoti talkas.

"Pradžia buvo sunki. Reikėjo leidimų norint išpjauti šabakštynus, nukirsti fortų pastatus ardančius medžius", – III forto virsmą prisiminė pašnekovas.

2014-ųjų birželį čia buvo surengtos pirmosios Joninės. O.Jurkša iki šiol puikiai mena laikrodžio rodykles, pašėlusiu greičiu artėjančias prie 18 val., nerimo pilnas žmonos akis ir tuščią, "stop" juostomis įrėmintą aikštelę su laužui sukrautomis malkomis centre.

"Grojo Stasio Povilaičio daina "Švieski man vėl", o mums niekas nesišvietė", – Seniavos seniūnaitis neslėpė tąkart kaip reikiant sunerimęs, ar jo planui suburti bendruomenę nebus lemta žlugti.

Praėjus maždaug 20 min. nuo oficialios renginio pradžios, į III forto teritoriją įžengė būrys vietinių. Jiems įkandin – dar keliskart tiek. Galiausiai aplink laužą šoko bemaž septynios dešimtys vietinių ir atokesnių rajonų gyventojų, o jų linksmybes iki šiol mena virtualioje erdvėje besisukantys trumpi filmukai.

Vis dėlto šįsyk su O.Jurkša nusprendėme kalbėti ne vien apie meilę fortui ir jo pareigas, kurių drauge suskaičiavome bent kelias.

"III forto įgulos vadas, Kauno tvirtovės parko turizmo ir edukacijų vadovas, Seniavos seniūnaitis, asociacijos "Kauno tvirtovė" štabo viršininkas, "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022" agentas. Istorikas, bet ne tas, kuris renka knygas. Aš esu istorikas praktikas. Trumpai? Tiesiog visuomenininkas, dirbantis bendruomenės labui, – ir po nedidelės pauzės pašnekovas pridūrė dar dvi, jo gyvenime ne mažiau svarbias pareigas: – Sutuoktinis ir tėvas."

Vėlyva santuoka

Paklaustas kada ir kaip susipažino su žmona, 49-erių O.Jurkša nebuvo linkęs atvirauti. Trumpai teprasitarė, kad pradinių klasių mokytoja, katechetė Kristina – svajonių moteris, kurios buvo verta tiek laukti.

"Geriau vėliau nei niekad", – tokia taisykle esą vadovavosi nemaža dalis O.Jurkšos giminės vyrų.

Antai jo senelis meilę savo gyvenimo moteriai prisiekė 36-erių. O.Jurkša pagerino rekordą – pirmą kartą amžiną meilę prisiekė 44-erių.

"Mačiau savo bendraamžius ir jų pastangas rasti antrąsias puses. Išrankūs ne tik vyrai, išrankios ir moterys: tai joms padėties reikia, tai išsilavinimo. Pas mus viskas atitiko", – vyras džiaugėsi, kad jam žmonos radybos pavyko.

Kristina – ne tik įdomi moteris, savo srities profesionalė ir gera mama, ji – nuolatinė sutuoktinio idėjų kurstytoja, o neretai – ir bendrininkė, III forto talkų dalyvius ne kartą šildžiusi arbata ar karšto maisto dubenėliu.

Dukra pakeitė mūsų gyvenimą. Net jei kas slegia širdį, pažiūri į jos akis ir viską tarsi ranka nuima.

"Labai svarbu turėti žmogų, kuris tave įkvepia, palaiko. Kristina yra būtent tokia", – mylimos moters kantrybe ir supratimu žavėjosi O.Jurkša. Minėtos savybės, anot pašnekovo, gyvenant su juo yra labai svarbios. Kodėl? Į darbą išėjęs ankstyvą rytą, atgal į namus vyras grįžta vėlyvą vakarą. Maža to, fortu jis gyvena ir laisvu laiku. Antai šį savaitgalį Seniavoje vyks tarpdisciplininio kultūros paveldo festivalio "Baterija" koncertas, kuriame šmėžuos ir O.Jurkša. Ne kaip dalyvis, o kaip stebėtojas ir forto sergėtojas.

Džiaugiasi Rokenrola

"Žinoma, retsykiais sulaukiu priekaištų, bet juk kiekvienoje šeimoje taip būna", – pečiais gūžtelėjo vyras.

Tiesa, nuo sausio mėnesio O.Jurkša į namus stengiasi grįžti kiek įmanoma anksčiau. Priežastis – Rokenrola. Taip, kaunietis vadina jo ir žmonos pirmagimę Agotą, kuriai nesenai suėjo 8 mėnesiai.

"Dukra pakeitė mūsų gyvenimą. Net jei kas slegia širdį, pažiūri į jos akis ir viską tarsi ranka nuima", – pasiteiravus, kuo ypatinga vėlyva tėvystė, pašnekovas vardijo vien tik jos privalumus.

Pagrindinis – brandus požiūris ir atsakomybės suvokimas. Veikiausiai dėl to mažoji Agota dar nesilankė ir III forte. O.Juška šyptelėjo – ji dukrą gal ir būtų atsinešęs, bet žmona neleidžia.

"Kitąmet, manau, pavyks", – apie savo planą supažindinti dukrą su aplinka, kurioje verda jo gyvenimas, puse lūpų prasitarė Seniavos seniūnaitis.

Dar viena zona, į kurią kojos nekėlė mažoji Agota ir dėl savo judrumo, veikiausiai, greit nekels – nedidelis kampelis Jurkšų namuose, kuriame glaudžiasi delfinai. Juos vyras kolekcionuoja jau bemaž dešimt metų ir turi surinkęs apie 1 tūkst. įvairiausių eksponatų. Pradedant magnetukais ir pakabukais ant raktų, baigiant skulptūrėlėmis, pieštukinėmis ar stalu su jūrinių žinduolių atvaizdais.

"Perku pats ir draugai atneša. Žino, kad delfinai man – geriausia dovana", – O.Jurkša sakė kolekcininko gyslelę savyje užčiuopęs dar vaikystėje, kai suko ratus apie tvorą, juosiančią III forto teritoriją.

Sovietų karių, lipančių iš karinių mašinų, vaikai anuomet prašydavo ženklelių. Neretai uniformuotieji įkyrius berniukus siųsdavo šalin, tačiau kartkartėmis pamalonindavo dovanomis – ištiesdavo sagą, ženklelį ar antsiuvą.

Vaišino ypatinga arbata

Pokalbį pradėję lauke, jam besibaigiant įsitaisėme buvusių kareivinių mūruose, kuriuos šildė anglimis kūrenama krosnelė. Mūsų delnai kaito nuo karštų puodelių su III forto arbata.

Pradžioje manėme, kad geriame pirktinę, juodą plikytą, medumi gardintą ir skambiai pavadintą, bet netrukus sužinojome, kad prie lūpų keliame gėrimą, kurio galios prisibijojo net pat Hitleris.

"Pusbrolis iš Karaliaučiaus pamatęs kokios žolės auga forte, sako man: ar tu žinai, koks čia turtas?" – įsidėmėjęs augalus violetiniais žiedais, O.Jurkša internete aptiko, kad tai – siauralapis gaurometis, Rusijoje žinomas kaip "Ivan čai". Šios arbatžolės turi pusseptinto karto daugiau vitamino C nei citrina ir pasižymi gydomosiomis savybėmis. Arbata teigiamai veikia imuninę ir endokrininę sistemas, gydo skrandžio ir dvylikapirštės žarnos žaizdas, auglius, tinkama šlapimo takų uždegimams slopinti, ramina, gerina nuotaiką, dezinfekuoja, gerina prostatos veiklą.

"Sako, kad čia lietuviškoji viagra", – šelmišką šypseną vyras prisidengė perregimu arbatos puodeliu.

Netrukus sužinojome, kad gėrimas, kuriuo mėgaujamės, ypatingas ne tik savo galiomis, bet ir tuo, kad ruošė jį O.Jurkša ir jo žmona. Džiovintos arbatžolės, anot pašnekovo, nėra blogai, tačiau gydomąsias savybes jos atskleidžia tik fermentuotos.

Laimingas šeimoje

Kaip vyksta procesas? Energiją išskiriantis maistinių medžiagų anaerobinis fermentinis skilimas trunka maždaug septynias dienas.

Nuskinti gauromečių lapai iki paros vytinami šiltoje vietoje, kiek padžiūvę, tačiau ne visiškai sausi trinami gumuliukais, kad išskirtų sultis. Vėliau sugrūdami į stiklainius, kuriuose ir vyksta fermentacija. Ši dalis, anot O.Jurkšos, ypač svarbi. Nepakankamai laikyta ar perlaikyta arbata nebus skani, todėl geriausia induose arbatžoles laikyti 6–12 val. Fermentavimą reikia baigti, kai namuose pasklinda gėlių kvapas.

"Tada arbatžoles reikia smulkinti peiliu ir džiovinti orkaitėje", – Įpylęs antrą puodelį, vyras kvietė darkart pasimėgauti gydomuoju gėrimu, kuriuo gydėsi ir pats. Besigydydamas onkologinę ligą, po chemoterapijos kurso O.Jurkša per dieną esą išgerdavo po 2 l arbatos.

"Taip ir vaikščiojau visur su termosu", – nepanoręs daugiau kalbėti apie etapą, kuris liko praeityje, vyras teprasitarė, kad dabar jaučiasi gerai, o eiti į priekį ir nesižvalgyti atgal jį skatina mylimas darbas ir šeima, dėl kurios jis eina iš proto.

"Kada esu laimingiausias? Būdamas su žmona ir dukra. Visai neseniai ilsėjomės Druskininkuose. Visą savaitę. Taip retai būna", – nostalgiškai atsiduso vyras.