Intensyvi kasdienybė ir aktyvus laisvalaikis. Kauno įvairių tautų kultūrų centro vadovo Dainiaus Babilo ir VDU bei VDA Kauno fakulteto dėstytojos, projektų koordinatorės Ingridos Veliutės šeima gyvena kruopščiai planuodama laiką, kad spėtų įgyvendinti visus savo sumanymus.

Namai – tik pernakvoti

Su Dainiumi, Ingrida ir dviem sūnumis – vienuolikmečiu Meritu bei penkiamečiu Rapolu susitikome vienoje Senamiesčio kavinėje, tapusioje tam tikru šeimos susibėgimo tašku. Sutuoktiniai dirba Senamiestyje, Meritas taip pat mokosi netoliese – Kauno jėzuitų gimnazijoje, o Rapolas lanko darželį naujamiestyje.

Dainius su Ingrida pripažįsta – namuose jie reti svečiai, dažniausiai tik pernakvoja. "Esame daug dirbanti ir intensyviai gyvenanti šeima. Ankstyvą rytą prasidėjęs darbadienis mums neretai baigiasi jau po 20 val., kai visi sugrįžtame į namus. Tačiau dieną ne kartą susitinkame, kartu pietaujame", – anot Dainiaus, jų šeima sukasi įvairiausių projektų ir renginių sūkuryje.

Šiame miesto šurmulyje kartu su tėvais gyvena ir vaikai: jie auga tarpkultūrinėje erdvėje, mato tėvus bendraujančius įvairiomis kalbomis su įvairių tautybių ir religijų žmonėmis. Sūnūs ne tik dalyvauja įvairiuose renginiuose, bet ir padeda juos organizuoti. Meritas taip pat aktyviai sportuoja – lanko laipiojimo treniruotes ir čia skina trofėjus, groja saksofonu. Rapolas vakarais skuba į futbolo treniruotes.

Atidžiai planuoja

Kadangi berniukų seneliai gyvena ne Kaune – vieni Telšiuose, kiti – Panevėžyje, vaikai beveik visą laiką būna kartu su tėvais. "Atsivesti vaiką į renginį ar tarptautinį susitikimą nėra koks nors nepagarbos ženklas. Atvirkščiai, mokome vaikus suprasti įvairią aplinką, įvairų gyvenimo būdą, jie turi galimybę susipažinti ir bendrauti su įdomiais žmonėmis iš Lietuvos ir užsienio. Norisi, kad vaikai kiek galima daugiau būtų šalia. Nežinau, kaip savo vaikystę sūnūs prisimins suaugę, bet mes turime galimybę ir stengiamės jiems daug visko parodyti", – pasakoja Ingrida.

Intensyvus darbo savaitės tempas šeimoje sulėtėja savaitgalį, mama tradiciškai kepa sekmadieninius blynus. Ar būna momentų, kai norisi viską mesti ir tingėti? Meritas prisipažįsta, kad tokių minčių kartais kyla, ypač po treniruočių arba pirmadieniais. "Būna, važiuojame namo ir galvoju, kad nenoriu daryti namų darbų, o tik pailsėti", – Kauno jėzuitų gimnazijos penktokas priduria, kad pasiilsi savaitgaliais, tačiau jie labai jau greitai prabėga.

Be veiklos Kaune, Ingrida ir Dainius turi nemažai projektinių ar darbo kelionių į užsienį. Jas stengiasi susidėlioti taip, kad su vaikais namuose liktų vienas iš tėvų. "Jei nepavyksta, prašome senelių ir jie atvažiuoja padėti iš Aukštaitijos arba Žemaitijos. Meritas yra savarankiškas, pats nuvažiuoja į mokyklą ir užsiėmimus, o Rapolo darželis netoli namų – seneliai puikiai susitvarko", – sako Ingrida.

Skatina naudotis technologijomis

Šeima gyvena pagal ganėtinai nuosekliai sudėliotą grafiką, kažkokių ypatingų taisyklių namuose nėra laikomasi. Anot Ingridos, jų šeima veikia kaip savotiškas mechanizmas, tad kiekvienas, būdamas atsakingas už save, yra atsakingas ir už kitą.

"Jei kažkas iš vakaro nenusivalė batų ar nesusidėjo kuprinės, vadinasi, ryte visi vėluosime. Nesu iš tų mamų, kurios sudeda vaikams daiktus. Jie jau dideli ir kiekvienas žino, ką ir kaip reikia padaryti, tiesiog kiekvienas pasirūpina smulkiais buitiniais darbeliais ir tuomet visi esame laimingi. Labai griežtų pareigų ir taisyklių namie neturime, tiesiog padedame vienas kitam, kai labiausiai reikia", – sakė Ingrida.

Ugdydami vaikų savarankiškumą Dainius ir Ingrida skatina sūnus naudotis ir šiuolaikinėmis technologijomis. "Pas mus namuose fotoaparatų ir kompiuterių yra daugiau nei šeimos narių. Nuo pat mažų dienų vaikai turi savo fotoaparatus, Meritas naudojasi išmaniuoju telefonu. Rapolas pats ir fotografuoja, ir filmuoja, planuojame surengti jo nuotraukų parodą darželyje. Manome, kad reikia mokyti vaikus kryptingai naudotis naujosiomis technologijomis, nes tai yra perspektyva", – teigia Dainius.

Pasak Ingridos, nors yra įvairių nuomonių šia tema, jei tu vaiką išmokai naudotis tomis priemonėmis, neatimi ir nepaslepi, jiems tai tampa tokiu pat kasdieniu įrankiu kaip šaukštas ar lėkštė.  "Labai mažai žiūrime televizorių ir norime, kad vaikai patys galėtų rinktis, ką jie nori žiūrėti. Geriau išsirinks patinkantį filmuką pagal tos dienos nuotaiką, nei žiūrės bet ką, ką tik transliuoja televizijos srautas. Aišku, neapsieiname ir be kompiuterinių žaidimų, bet susitariame, kiek laiko bus žaidžiama, o paskui užsiimame kita veikla. Technologijos padeda skaityti, skaičiuoti ir kūrybiškai mąstyti", – sako Ingrida.

Į kalnus – visada

Aukštaičio ir žemaitės šeimoje augantys kauniečiai vaikai Kauną vadina savo tėviške, čia jų gimtasis miestas. Nors be galo daug keliaujantys berniukai tikrai turi su kuo Kauną palyginti. Meritas yra aplankęs jau 21 užsienio valstybę, o penkiametis Rapolas – jau šešiolika.

"Kelionės – atskira tema, kuria galima būtų ilgai kalbėti. Vieniems žmonėms kelionės yra laisvalaikis, pramoga ar prabanga. Mums tai didžiausia atgaiva ir įkvėpimų šaltinis. Dėl kelionių esame atsisakę daug kitų alternatyvų ir galimybių. Taupome kelionėms, joms net esame ėmę paskolą iš banko. Vaikai supranta, kad negalima turėti visko", – pasak Dainiaus, prie jūros ne kasmet pavyksta nuvažiuoti, bet į kalnus – visada.

"Ten įveikti iššūkiai – didžiausias mūsų šeimos turtas. Esame pabuvoję jau 26 valstybių aukščiausiose vietose, iš jų devynias  pasiekėme visi – keturiese. Kartu su žmona 2009 m. įkopėme į aukščiausią Afrikos kalną Kilimandžarą, 2013 m. – į aukščiausią Šiaurės Afrikos viršukalnę Toubkalį, pernai kopėme į aukščiausią Europos kalną Elbrusą." Paskutinis šeimos trofėjus – aukščiausia Portugalijos viršukalnė – Pico ugnikalnis, esantis Azorų salose. Praėjusią vasarą į jį šeima įkopė keturiese.

"Nesame išpaikę ar išlepinti komforto. Kad įgyvendintume kelionių sumanymus, esame nakvoję ne tik oro uostuose, bet ir policijos automobilyje", – anot Dainiaus, grįžę iš kelionių jie stengiasi pasidalyti įspūdžiais – tai darydami jaučiasi neapibrėžtos keliautojų bendruomenės ir kelionių kultūros dalimi.

Išklauso visų norus

Ką daryti, kad po atostogų su vaikais nereikėtų dar vienų atostogų? "Pirmiausia – nepalikti vaikų namuose, – šypsosi Ingrida. – Neužsibrėžti neįveikiamų tikslų ir stengtis kelionę suplanuoti, kad bent jau būtų garantuotos visos nakvynės vietos."

Šeimos tikslas – aukščiausios viršukalnės, tačiau Dainius ir Ingrida renkasi tuos kalnus, į kuriuos galėtų įkopti vaikai. Jei kalnai sudėtingi – šeima renkasi kitą šalį. "Jūs nė nepagalvotumėte, kiek daug vaikai gali. Meritą jau dabar sunku pavyti – tiek daug jis turi jėgų ir entuziazmo. Apskritai tėvai vaikus per daug nuvertina, galvodami, kad jiems bus per sunku ar baisu. Jie tikrai labai daug gali", – sako Dainius.

Planuodami keliones tėvai visuomet išklauso vaikų norus, tuomet visi diskutuoja apie galimybes svajones įgyvendinti. "Tai būna ir zoologijos sodas, ir atrakcionų parkas ar kiti šeimoms skirtos lankymo vietos, dėl kurių kartais tenka atsisakyti ir mėgstamų architektūros objektų", – sako Ingrida.

"Stengiamės, kad tai nebūtų vien pramogos, kad būtų išlaikyta pusiausvyra. Kad kiekvienų atostogos suteiktų daugiau pažinimo džiaugsmo. Tarkime, patyrinėti juodą smėlį ar pasišildyti prie ugnikalnio", – anot Dainiaus, tokios kelionės patirtys suteikia įkvėpimo visiems metams.