Vieno iš vilko vaikų W.Kohno artimieji turi žinių, kad dėdė paskutinį kartą matytas Kaune. Jie nepraranda vilties sužinoti ką nors apie dingusį giminaitį ar bent rasti jo kapą, jeigu jis jau iškeliavęs anapilin.

Liūdna vilko vaikų istorija prasidėjo Raudonajai armijai įžengus į Rytų Prūsiją ir tęsėsi iki maždaug 1946-ųjų. Tada raudonarmiečiai atskyrė vaikus nuo šeimų, dalis jų taip daugiau ir nesusitiko su savo artimaisiais. Vaikai neturėjo nei pastogės, nei namų, kur galėtų sugrįžti, nei tėvų, nei maisto – absoliučiai nieko. Praminti vilko vaikais klajojo, ieškojo naujo prieglobsčio. Iki šiol išsibarsčiusių vilko vaikų ieško jų artimieji ir nepraranda vilties po tiek metų vėl apkabinti brolius, seseris, draugus.

Vilties rasti paklydusį vilko vaiką nepraranda ir specialiai iš Drezdeno į Kauną atvykęs vokietis Hartmutas Kohnas. Vyras ieško savo dėdės, tėvo brolio Wernerio Kohno, gimusio 1934 m. spalio 7 d., Kionigsberge, Prūsijoje, dabartinės Kaliningrado srities teritorijoje. Tuomet, kai mažasis Werneris buvo atskirtas nuo šeimos ir dingo, jam nebuvo nei dešimties metų. Jo giminaičiai iki šiol ieško dėdės pėdsakų ir kviečia atsiliepti bent ką nors žinančiuosius apie šį vilko vaiką.

Dėdės pėdsakų atvykęs ieškoti H.Kohnas dienraščiui "Kauno diena" papasakojo apie nelengvas paieškas ir ką pavyko sužinoti ieškant seniai dingusio giminaičio.

– Papasakokite šiek tiek apie save ir kodėl ieškote tėvo brolio?

– Esu 49 metų virėjas Hartmutas Kohnas. Esu vedęs, turiu dvi dukras. Ieškau savo dėdės, nes mano tėvas labai nori savo brolį rasti, jo labai pasiilgo. Mano tėtis už brolį yra ketveriais metais jaunesnis. Iš pradžių W.Kohno ieškojo tik mano tėvas, tačiau dabar ir aš įsitraukiau į giminaičio paieškas.

– Kaip jūsų dėdė tapo vilko vaiku?

– Kai atėjo rusai, jie nustatė tvarką, kaip viskas turi būti. Mano tėvas pasakojo, kad jis, brolis ir sesuo buvo kartu, bet rusai atėjo, pirštu parodė, pasakė, kad brolis turi eiti, o jie lieka. Taip juos išskyrė. Mano senelis dingo Rumunijoje, kai tarnavo kariuomenėje, o močiutė jau buvo mirusi, tad mano tėtis atskyrimo nuo brolio metu jau neturėjo tėvų. Mano tėvą ir sesę su vaikų transportu nuvežė į Vokietiją, o tėvo brolis Werneris dingo. Tėvo ne kartą klausiau, kaip visas atskyrimas vyko, bet šis įvykis taip traumavo tėvą, kad jis negali visko ir prisiminti. Tik sakė, kad buvo labai brutualu.

Apie 1947–1948 m. viena giminaitė paskutinį kartą mano dėdę matė būtent Kaune, todėl nusprendžiau čia atvažiuoti ir paieškoti mažų žmonių pėdsakų.

– Kaip bandėte ieškoti pokariu dingusio dėdės?

– Iš pradžių kreipėmės į Raudonąjį Kryžių, bet nebuvo jokių rezultatų. Berlyne veikia paieškų tarnyba, užsienyje ieškanti dingusių vokiečių, bet ir čia mums padėti niekas negalėjo. Tada ėmiausi kitos strategijos ir į paieškas įtraukiau sportą. Bėgau maratoną iš Drezdeno į Berlyną.

Taip siekiau populiarinti šį ieškojimą. Taip gimė ir kitos, su sportu susijusios idėjos. 2016-aisiais bėgau maratoną iš Poznanės į Vilnių. Čia nuėjau pas vokiečių ambasadorių, bet nieko nepešiau. Kreipiausi ir į Viniuje veikiančią Vokiečių bendriją "Edelveis-Volfskinder", kuri vienija vilko vaikus ir jų ieškančius giminaičius, bet iš čia jokio atsakymo negavau.

Esu net pašto ženklų seriją išleidęs su dėdės nuotrauka. Tikimės, kad ir tai padės jį rasti.

– Kokie keliai atvedė į Kauną?

– Apie 1947–1948 m. viena giminaitė paskutinį kartą mano dėdę matė būtent Kaune, todėl nusprendžiau čia atvažiuoti ir paieškoti. Kaune aplankėme ir archyvą, ir metrikacijos biurą. Taip pat nuvykome pas protestantų pastorių. Šis pasakė, kad pokariu į Lietuvą atvykę vokiečiai jau išvykę atgal į Vokietiją, nors kartais čia sugrįžta. Vis dėlto pastorius paėmė mano kontaktus ir prižadėjo, kad paklausinės parapijiečių, gal jie bus ką nors girdėję.

Visur einu su vilko vaikų marškinėliais, tad vienas vyras buvo susidomėjęs, sakė, kad yra nemažai girdėjęs apie vokiečių vaikus, kurie per karą buvo atskirti nuo šeimų, tačiau jis niekuo daugiau negalėjo padėti. Tiesiog, manau, kad dabar kas nors paskaitęs, taip pat susidomės ir galbūt suteiks vertingos informacijos.

– Ar po tiek daug metų likę vilties rasti giminaitį?

– Žinoma, turime vilties. Yra istorijų, kai ir po tiek metų randa. Mums svarbi bet kokia informacija, galinti padėti atrasti pokario metais dingusį tėvo brolį. Net jei žmogaus ir gyvo nėra, norime bent jau žinoti, kur jo kapas, kad galėtume gėlių padėti.

– Gal jūsų dėdė turėjo kokių nors išskirtinių bruožų, kad kiti galėtų jį atpažinti?

– Tėvo brolis nešiojo kojos protezą, tačiau jau niekas neprisimena, kurios kojos. Net tėvas neatsimena, ar jo brolis koją prarado dėl ligos, ar po bombardavimo. Žinote, juk kai viskas įvyko, jie tebuvo vaikai. Turime tik kelias nuotraukas, o jos nespalvotos, tai nėra labai aiškiai matyti, kokie nors apgamai ar kitos žymės. Kas ten per karą kreipė dėmesį?

– Jei kas nors pažins jūsų tėvo brolį, kaip galėtų su jumis susisiekti? Juk gyvenate Vokietijoje.

– Būsiu dėkingas, jei bet kokią informaciją žmonės pateiktų elektroniniu paštu [email protected]. Taip pat visa šeimos istorija yra interneto puslapyje www.hartmut-kohn.de.