Senjorė yra vyriausia KRS VB Vilkijos padalinio skaitytoja – kovo 25 d. jai sukako 95-eri. Šios bibliotekos paslaugomis ji naudojasi beveik trečdalį savo amžiaus – tris dešimtmečius.

Šiemet – jau dvylika

Pasak Vilkijos bibliotekos vyr. bibliotekininkės Jolantos Bačėnienės, Genovaitė skaito nuo 1994 m. „Duomenų turime tik nuo 2006 m. Nuo to laiko G. Kšivickienė perskaitė 911 knygų, vien šiais metais jau – dvylika“, – skaičius vardijo J. Bačėnienė.

Šaunioji skaitytoja prisipažino niekada neskaičiavusi, kiek knygų yra perskaičiusi. „Tikrai daug ir jos labai daug naudos man davė. Daug skaityti pradėjau nuo antros klasės. Dienomis nebūdavo laiko, todėl skaitydavau vakarais, prie spingsulės“, – sakė G. Kšivickienė.

Kas anuomet jai padėjo numalšinti knygų alkį? „Kaimynystėje, už vieno kilometro nuo mūsų, gyveno dvarininkai, o kaimynų berniukas su jais bendraudavo, iš jų pasiimdavo knygų ir visada duodavo man perskaityti. Užaugau, baigusi mokslus ištekėjau ir prasidėjo kiti rūpesčiai, bet dažnai nuo šeimos nugriebdavau minutę ir vis skaitydavau“, – šypsojosi pašnekovė.

Stebina daug kuo

J. Bačėnienę stebina ne tik senjorės perskaitytų knygų skaičius, bet ir jos gyvybingumas, energija, noras ir gebėjimas bendrauti su žmonėmis. „Ponia Genovaitė visada yra gerai nusiteikusi, pakilios nuotaikos, labai šviesus žmogus. Kai dar knygų ateidavo pati, dažnai atsinešdavo saldainių ar sausainių ir visus vaišindavo. Kad nereikėtų nešti, turėjo krepšį su ratukais. Jis niekada nubūdavo tuščias – į biblioteką su skanėstais, iš jos – su knygomis“, – šypsojosi bibliotekininkė.

Daug skaityti pradėjau nuo antros klasės. Dienomis nebūdavo laiko, todėl skaitydavau vakarais, prie spingsulės.

Beveik dveji metai, kai vyriausiai Vilkijos bibliotekos skaitytojai knygas parneša dukra. Tiesa, G. Kšivickienė dažnai paskambina ir pasako, ką norėtų perskaityti. „Visada pabrėžia: lietuvių autorių kūrinių nenoriu.“ Mėgsta skaityti pozityvaus turinio knygas, detektyvai, karo tematika jos nedomina. „Mano gyvenimas ir taip buvo sunkus, nenoriu savęs apsunkinti tokiais romanais“, – pasakojo J. Bačėnienė.

Tris dešimtmečius Vilijos bibliotekos paslaugomis besinaudojanti G. Kšivickienė neslėpė: gyvenimas jos nelepino nuo vaikystės. „Kai buvau trylikos metų, mirė mano tėvelis ir mokslai sustojo septyneriems metams. Mama liko viena su penkiais mažais vaikais, o jauniausias brolis tuo metu tebuvo penkerių. Teko daug vargo vargti. Norėjau būti lietuvių kalbos mokytoja, bet likimas susiklostė kitaip“, – kalbėjo vilkijietė.

Senjorė patikino: ypač sunkiomis akimirkomis gelbėdavo skaitymas. „Nusiramindavau su knyga, save praskaidrindavau ir atitrūkdavau nuo vargų“, – skaitymo naudą įvardino G. Kšivickienė.

Padarė išimtį

Lietuviškos prozos neskaitanti ponia Genovaitė išimtį padarė Ingos Stepukonienės knygai „Knygnešiai ir knygnešystė Pakaunės krašte“. Ją šaunioji skaitytoja iš Vilkijos vyr. bibliotekininkės gavo 95-ojo gimtadienio proga. Perskaičiusi senjorė tvirtino: „viskas žinoma iš istorijos ir niekas nestebina. Daug jau esu skaičiusi šia tema.“

Mėgstamo lietuvių prozos autoriaus G. Kšivickienė neturi, o iš poetų patinka Antano Baranausko, Maironio ir Salomėjos Nėries eilės. Dėl užsienio literatūros autoriaus favorito senjorė nedvejojo nė akimirkos. Tai Lenkijos romanistė Helena Mniszek. Jos romaną „Raupsuotoji“ G. Kšivickienė įvardijo kaip knygą, kuri jai paliko didžiausią įspūdį.

Lenkų rašytojos romanas, pirmą sykį Lenkijoje išleistas 1909 m., netrukus tapo tikru bestseleriu, buvo išverstas į daugybę kalbų ir net tris kartus ekranizuotas. Manoma, kad knygos herojės prototipas – grafų Tiškevičių guvernantė Marija Fayard, kurią įsimylėjo didikas ir ketino ją vesti visiškai nepaisydamas tuomečių luominių barjerų.

Šį kūrinį senjorė yra skaičiusi kelis kartus ir patikino, kad pirmasis lietuviškas šio romano leidimas smarkiai skyrėsi nuo vėlesnių versijų. Tačiau labiausiai jai patiko būtent pirmasis leidimas.

Kuo šiuo metu vilkijietė malšina su metais nemažėjantį skaitymo alkį? „Dukra iš bibliotekos parnešė Sally Hepworth knygą „Anyta“, Konkordijos Antarovos romaną „Du gyvenimai“ ir „Raupsuotąją“, – šypsojosi pašnekovė.

Pasiteiravus, ar nekyla noras pačiai parašyti knygą, senjorė prisipažino: „Dukra mane spaudė tai padaryti – papasakoti savo gyvenimo istoriją. Pradėjau rašyti, daug faktų suminėjau: gimiau Aukštaitijoje, Utenos rajone, aprašiau savo gimtąjį kaimą ir 32 jo gyventojus, visų pavardes dar prisiminiau. Tačiau nebėra sveikatos užbaigti.“