Netikėta pažintis

Mes nuolatos girdime kalbas apie kitataučių integraciją, tačiau šalia savęs išvydę tamsiaodį pereiname į kitą troleibuso galą arba veriame atvykėlį pagiežos kupinu žvilgsniu, kol šis pats įsitaiso atokiau nuo visų.

"Žmonės galvoja, kad mes teroristai", – prisiminus daugiau nei prieš metus vykusį pokalbį su medicinos studentu iš Izraelio, man pasidarė gėda.

Todėl kai pirmosiomis rugsėjo dienomis gatvėje pamačiau tamsaus gymio vaikiną, lydintį būrį ryškiomis liemenėmis apsirengusių darželinukų, nuoširdžiai nudžiugau besikeičiančiu visuomenės požiūriu. Tekina pasileidau laiptais žemyn, kad tik spėčiau sustabdyti perėja ėjusią mažųjų vorelę.

"Mes iš ankstyvojo ugdymo mokyklos "Eureka", čia – Alexas. Jis mums padeda ir vaikus moko anglų kalbos, – viena mokyklos pedagogių žadėjo šnektelėti su jaunuoliu dėl interviu ir, vos tik gavusi jo atsakymą, pranešti. – Jis kalba angliškai. Lietuviškai labai mažai."

Nors bendros nuotraukos su mažaisiais ugdymo įstaigos auklėtiniais išpešti nepavyko, į Muzikinio teatro sodelį, pro kurį kone kasdien eina su mažaisiais, Alexas atėjo. Delnu nubraukė lapus nuo Romo Kalantos paminklo, o paklaustas ar žino, kieno atminimas čia įamžintas, nustebino žiniomis.

"Tikslios datos nepasakysiu, bet jei neklystu, protestuodamas prieš sovietinį režimą čia susidegino Kalanta", – užvėręs liepsnojančio laisvės šauklio istorijos puslapį, rudakis ėmėsi vartyti savo knygą.

Šaltibarščiai ir cepelinai

"Mano vardas Alexas Jeremih. Šiuo metu Kauno technologijos universitete (KTU) studijuoju transporto inžineriją. Magistrantūrą, – greitakalbė pasipylė iš 23-ejų jaunuolio lūpų. – Taip, aš kalbu labai greitai ir su amerikietišku akcentu. Nors gimiau Indijoje, nuo pat mažens gyvenau Kalifornijoje."

JAV valstijoje, vakarinėje Ramiojo vandenyno pakrantėje, tebegyvena jaunuolio tėvai. Keleriais metais už jį jaunesnis brolis Ostinas Paryžiuje studijuoja mediciną, o 23-ejų Alexas nuo praėjusių metų rugsėjo apsistojo Lietuvoje.

"Prieš atvykdamas čia žinojau, kad lietuviai gerai žaidžia krepšinį. Be to, keli draugai sakė, kad čia smagu", – dabar Alexas apie Lietuvą galėtų papasakoti kur kas dar daugiau. Tarkim, kad čia ypač skanus šokoladas, sotūs cepelinai, graži gamta, besišypsantys žmonės ir šalta žiema.

"Svarbiausia tinkama apranga! Jei atvirai, man patinka žiema ir trumpesnės dienos. Keista gulti į lovą vasarą, kai už lango dar šviesu, – Alexas tikino per metus prisijaukinęs ne tik lietuviškų metų laikų kaitą, bet ir Kauną. – Turiu ne vieną mėgstamą vietą, kur mane galite sutikti."

Tai kelios jaukios kavinės miesto centre ir Senamiestyje, Laisvės alėjos atkarpa, bažnyčia, kurioje savaitgaliais jis groja gitara, ir KTU studentų miestelis su visu akademiniu pulsu.

"Buvau ir Vilniuje, tačiau Kaunas man kur kas mielesnis. Galiu drąsiai sakyti, kad dabar čia mano antrieji namai, – A.Jeremih neslėpė, kad prie to prisidėjo ir jo mergina, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) viešojo komunikavimo studentė Milena. – Aš toks laimingas! Ji labai miela ir puikiai gamina pink soup."

Darbas su mažaisiais

Dėl mylimosios Alexas Kaune planuoja likti ilgiau. Tiesa, tam yra dar viena priežastis – mažieji kauniečiai, su kuria likimas jį suvedė visiškai netikėtai.

"Vieną dieną buvau prekybos centre ir atsitiktinai sutikau moterį, kuri paklausė, ar aš galiu padėti mokyti vaikus anglų kalbos. Tuo metu aš kaip tik ieškojau darbo, todėl nedvejodamas sutikau", – Alexas tikino, kad mintis apie būrį mažų, vietoje nenustygstančių vaikų negąsdino, mat paauglystėje jam ne kartą teko rūpintis savo pusseserėmis ir pusbroliais.

Iš pradžių, kol susibičiuliavo su vaikais, ugdymo įstaigoje jaunuolis praleisdavo po kelias valandas, tačiau jau netrukus susitikimai tapo kur kas ilgesni.

"Po vasaros atostogų aš vėl grįžau į Kauną ir į mokyklą. Dabar mokau vaikus anglų kalbos, žaidžiu su jais, einu pasivaikščioti", – paklaustas, kaip nemokėdamas lietuvių kalbos randa priėjimą prie mažųjų, Alexas šyptelėjo. Tai esą priklauso nuo daugybės sudedamųjų dalių. Su vienu penkiamečiu kontaktą pavyksta užmegzti jau per pirmą susitikimą, su kitu prireikia ir kelių, tačiau galutinis rezultatas tas pats – graži draugystė.

"Vaikai mane vadina tiesiog Alexu, nes aš nesu tas griežtasis mokytojas su kostiumu ir kaklaraiščiu. Mes – draugai. Ar atsimenu visų jų vardus? Žinoma, tik ištarti gal sunku. Ir dar, man labai keista, bet gražu, kai girdžiu mokytojus vaikams sakant: zuikučiai, saulytės", – A.Jeremih džiaugėsi nauja patirtimi.

Vaikai mane vadina tiesiog Alexu, nes aš nesu tas griežtasis mokytojas su kostiumu ir kaklaraiščiu.

Prioritetas – bendravimas

Alexas neslėpė, pradžioje nerimavęs, kaip į jo ir vaikų draugystę reaguos pastarųjų tėvai. Tačiau po kelių susitikimų tarsi akmuo nuo širdies nusirito.

"Pasiūlymo suaugusiuosius mokyti anglų kalbos dar nesu sulaukęs. Jei toks būtų – tada ir galvočiau, – pasiteiravus apie svajonių darbą, Alexas mąsliai žvilgtelėjo į tolį. – Nenorėčiau, kad pabudus ryte pirma mintis būtų: vėl į darbą... Noriu, kad, pabudus ryte, nesitverčiau džiaugsmu nuo minties, kad laukia dar viena atradimų ir iššūkių kupina diena. Nežinau, koks tai darbas, žinau tik viena, kad nenorėčiau "nuo... iki" sėdėti prie kompiuterio. Žmonės, o ne technologijos yra didžiausia vertybė."

Todėl savo laisvą laiką Alexas skiria bendravimui ir brangiems žmonėms, kurių per metus aplink save nemenkai subūrė.

"Aš mėgstu gaminti kitiems. Naudoju daug prieskonių. Tiesa, ne visiems priimtina jų gausa", – A.Jeremih džiaugėsi, kad mylimoji niekada nesiskundžia pertekliumi, o mainais už gardžius pirmus ir antrus patiekalus palepina jį desertais – pačiais skaniausiais pyragais. Pasimėgauti vienu jų Alexas žadėjo ir po mudviejų pokalbio, todėl ilgiau nebelaikiau.

"Žinote, galiu išdidžiai pasakyti, kad Kaune gavau viską, ko norėjau – puikų universitetą, geriausią draugų rinkinį, nuostabią dvasinę bažnyčią ir geriausią visų laikų darbo patirtį. Aš esu labai dėkingas Lietuvos žmonėms ir Dievui, kad tai įvyko", – atsisveikindamas ranka mojo besišypsantis Kauno svečias.