Pergudravo carą

Besibaigiant savaitei seserys benediktinės sukosi kaip bitės – ant nosies didžiosios sekmadienio iškilmės: naujųjų vargonų pašventinimas ir 25 metų Kauno Šv.Mikalojaus bažnyčios atšventinimo jubiliejus. Todėl ekskursija buvo trumpesnė, nei planavome – dar XV a. antrojoje pusėje statytos nedidukės šventovės viduje sugaišome vos kelias minutes.

"Čia didysis altorius. Čia matome Vokietijoje pagamintus, tuomečio kapeliono, vyskupo Teofilio Matulionio užsakytus vitražus "Adoruojantys angelai". Pašvietus saulei jie suspindi pačiomis gražiausiomis spalvomis, – baimindamasi sudrumsti šventą tylą į delną šnabždėjo sesuo Gabrielė. – Jūsų dešinėje kabo paveikslas, kuriame pavaizduota Radvilos Našlaitėlio dukterėčia sesuo Kristina Radvilaitė. Kiek tolėliau ir mūsų naujieji vargonai."

Ranka darsyk mostelėjusi į pučiamąjį klavišinį muzikos instrumentą, pirktą už suneštas bendruomenės narių aukas, sesuo Gabrielė kaip mat užvėrė šventovės duris ir stabtelėjo jos pašonėje netoli medinio kryžiaus, kur perlaidoti vienuolių palaikai.

"Po 1863 m. sukilimo visoje Lietuvoje buvo uždaromi vienuolynai. Carinės valdžios įsaku buvo uždarytas noviciatas – kandidatų į vienuolių ordiną rengimas. Ką tai reiškė? Vienuolyno pasmerkimą išmirti. Vis dėlto seserys rado išeitį – vietoje mirusių vienuolių priimdavo naujas nares, kurias pavadindavo anapilin iškeliavusiųjų vardais. Caro valdininkai iš nuostabos traukdavo pečius, kad seserys gyvena net daugiau nei šimtą metų", – pasakojimu intrigavo pašnekovė. Pergudravusios caro valdininkus, vienuolės mirusias seseris laidodavo po bažnyčia.

Atviros pasauliečiams

"Kitą kartą, kai ateisite, galėsiu parodyti ir atgailos diržus su spygliukais, ir į patį bokštą nuvesiu", – primerktas akis į stogą kilstelėjo benediktinė. Aštuonkampis bokštelis – unikalus, gotikinis. Dar vieną tokį esą galima rasti kažkur Europoje. Neeilinė, pasak sesers, ir pati bažnyčia – asimetriška mūrinukė su trijų skirtingų stilių skliautais. Vos už kelių žingsnių nuo jos – vienuolynas su celėmis. Kadaise jis buvo medinis. Mūrinis pastatas čia iškilo tik 1818–1828 m.

"XX a. viduryje bažnyčioje buvo viešosios bibliotekos knygų saugykla. Vienuolyno buvo įrengtas ir lakūnų bendrabutis. Vėliau čia apsistojo statybininkai. Po pastarųjų darbo seserims kastuvais teko semti purvą, kad pamatytų grindis", – pasakojo VšĮ "Domus Laudis" direktorė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) humanitarinių mokslų daktarė. Dabar dviejų aukštų pastate gyvena apie 30 seserų. Iš Vilkaviškio kilusi sesuo Gabrielė čia jau penkiolika metų.

"Kadaise benediktinės gyveno užsidariusios nuo pasauliečių. Meldėsi Viešpačiui, praktikuodavo dvasinius apmąstymus, skaitydavo religines knygas, medituodavo. Neretai užsiimdavo rankdarbiais. Dabar mes taip pat meldžiamės, tačiau esame atviros žmonėms. Dirbame visuomeninius darbus", – pirštu į VDU Katalikų teologijos fakulteto rūmus, kuriuose veda paskaitas studentams, iš tolo bakstelėjo pašnekovė. Bent keturis kartus per dieną jos ir likusių seserų balsus galima išgirsti tiesiogiai skambant per "Marijos radiją".

"Kartu su mumis meldžiasi visa Lietuva", – sunėrusi rankas pokalbį toliau tęsė benediktinė.

Laukia pagalbos rankos

Paprašyta pasidalyti, kaip dabar gyvena seserys, kurių istorija skaičiuoja ne vieną šimtą metų, pašnekovė darsyk atsigręžė į vienuolyną. Tiesa, jo vidun neužsukome. Nors benediktinės noriai bendrauja su pasauliečiais, kelti kojas į celes jiems nevalia.

"Viduje šilta, jauku, tačiau sienos prašo remonto. Šioks toks kosmetinis remontas darytas, bet ne tas tikrasis", – į apsilaupiusius dažus akies kampeliu dirstelėjo vienuolė. Vos už kelių metrų nuo vienuolyno pūpso vieno aukšto mūrinukas, anksčiau glaudęs našlaičius. Dabar pastatas stovi tuščias ir su užkaltais langais. Benediktinė neslėpė, kad seserys čia svajoja įrengti svečių namus maldos oazės ieškantiems žmonėms. Panašūs namai įrengti Pažaislio vienuolyne.

Pagalbos kviečiasi ir arčiausiai bažnyčios stovinti klebonija. Dviaukštis pastatas, pasak pašnekovės, yra avarinės būklės: trūkinėja senos sienos, byra tinkas.

"Pirmajame aukšte, bute, kuriame kadaise gyveno Lietuvos arkivyskupas Teofilius Matulionis, kuris beje, šią vasarą bus paskelbtas palaimintuoju, apsistojęs mūsų kapelionas. Netoli jo gyvena ir buvusio kapeliono šeimininkė. Vos tik pradėsime pastato renovaciją, juos iškelsime kitur", – kalbėjo sesuo. Antrajame aukšte anksčiau gyveno bent kelios šeimos. Dauguma jų išsikėlė, tačiau viena tebegyvena. Dėl šių gyventojų esą stringa ir planuojami renovacijos darbai.

Šildymui išleidžiame labai daug. Jei ne bendruomenės nariai, sunkiai išsilaikytume.

"Nors jie yra tik savivaldybės nuomininkai, jaučiasi esantys šeimininkai. Į pasiūlytus butus nesikelia, nors jiems ten būtų kur kas geriau nei čia. Laiminame, meldžiamės už juos ir prašome išminties", – situacijos nedetalizavo sesuo Gabrielė.

Pavojų kelianti tvora

Remontas reikalingas ir bažnyčiai. Nors šventovės langai pakeisti ir apšildyti, pro vitražus tebepučia vėjas. Jo nesulaiko ir skliautai. Šaltis kausto grindis, todėl žiemą vienuolės tikintiesiems po keliais tiesia kilimėlius, o pečius apgaubia šiltais pledais.

"Šildymui išleidžiame labai daug. Jei ne bendruomenės nariai, sunkiai išsilaikytume, – Dievo malonės geradariams linkėjo vienuolė. – Norime, kad žmonės čia gerai jaustųsi ir galėtų jaukiai sėdėti. Visi mes ieškome galimybės prisiglausti prie Dievo. Jei nėra to vienuolyne, tai kur kitur?"

Seserys trokšta sutvarkyti ir bažnyčios bokštą. Tada jį esą būtų galima atverti turistams, kurie čia užsuka gana dažnai. Šventovę myli ir miestiečiai. Bene daugiausia jų galima suskaičiuoti sekmadieniais, kai į šv.Mišias susirenka būriai jaunimo.

"Vienuolyno ansamblis įtrauktas į miesto lankytinų objektų sąrašą, tačiau jis nėra labai patrauklus", – neslėpė pašnekovė. Bene labiausiai jo nepuošia paveldinė, visą teritoriją juosianti kelių šimtų metų senumo tvora. Dalis jos pakibusi ant šlaito ir kelia grėsmę apačioje gyvenančių žmonių saugumui, dar kita dalis sutrūkinėjusi ir virstanti į Eimučio gatvės pusę.

"Vaikai ja mėgsta laipioti, todėl nelaimė gali nutikti bet kada. Rašome projektus, ieškome lėšų ir tikimės, kad jau šiemet pradėsime darbus, kurie šiuo metu mums yra prioritetiniai, – akimis gigantės metrus matavo sesuo Gabrielė. – Norime išsaugoti šį ansamblį, kad jis neštų džiaugsmą ir miestui, ir visiems žmonės, kurie ieško dvasinės ramybės. Tikiu, kad su Dievo malone ir Kauno valdžios palaikymu mums tai pavyks padaryti."

Komentaras

Simonas Kairys,

Kauno vicemeras

Pirmiausia mes kalbame apie priemonę, kuri padeda tokiems objektams, kaip šiuo atveju benediktinių vienuolynas, – tai mūsų paveldotvarkos programa. Iki balandžio vidurio laukiame visų paraiškų, kurias vėliau vertinsime ir skirsime finansavimą. Vienuolynas gauna visas konsultacijas iš Kultūros paveldo skyriaus, kad tinkamai pasiruoštų ir galėtų pretenduoti į lėšas, kurias gali suteikti savivaldybė.