Elgiasi kaip šuniukas

Šią teisę – suteikti katinui vardą – Dainius įgijo tik po to, kai sutiko, kad žmona pati parinktų vardą jų sūnui Adomui. Kodėl pavadino katiną Šmikiu? "Todėl, kad jam labai patinka šis vardas, – išsisuko nuo tikslaus atsakymo aktorius, kartu patikinęs, kad šis jaunas katinas atsiliepia ir į kitus vardus – Munis, Maskarponė, Operatorius ir pan., – bet katinas labiausiai vertina vardą Šmikis. Ir neatsitiktinai.

Pakilę iš kiemo laiptais prie namo durų, išgirdome garsų miaukimą – taip Šmikis pranešė namie buvusiai šeimininkei apie atvykusius žmones, pirmas su jais pasisveikino. "Tai labai smalsus ir budrus sutvėrimas. Lyg šuniukas. Ir nesidrasko, kaip dera katėms, o kandžiojasi. Ir sekioja paskui šeimininkus. Kaip šuo. Žodžiu, tikras katšunis", – tikino Dainius, praverdamas namų duris.

Ir nesidrasko, kaip dera katėms, o kandžiojasi. Ir sekioja paskui šeimininkus. Kaip šuo. Žodžiu, tikras katšunis.

Išvydęs nepažįstamus žmones, Šmikis dar kartą juos "aplojo" ir, atlikęs šią katšunio misiją, nukūrė laiptais į saugų jam antrą namo aukštą. Pasak Vilijos, pakvietusios svečius prie kava kvepiančio stalo, Šmikio dabar neverta šaukti, kad ateitų, – jis pats nuspręs, kada pasirodyti kambaryje. Mat katinas visur ir visada turi savo nuomonę – pats geba rinktis, kaip elgtis ir net įspėti apie artėjančią nelaimę.

Nujautė nemalonų įvykį

"Kartą, kai Dainius išėjo į kiemą su meškerėmis, ketindamas išvažiuoti žvejoti, Šmikis užšoko ant palangės ir, žiūrėdamas pro langą į keliuką, kuriuo turėjo išvažiuoti į žvejybą Dainius, ilgai ir pratisai kniaukė. Pažindama jo kniaukimo intonacijas, supratau, kad jis jaučia kažką negero. Išbėgusi į kiemą pasakiau apie tai Dainiui ir paprašiau nevažiuoti į žvejybą. Bet kur tau – argi patikės vyras žmonos katinu? Išvažiavo. Bet netoli – stabtelėjusį centrinėje Marvelės gatvėje Dainiaus automobilį pabučiavo kitas. Štai ką reiškia netikėti Šmikiu", – nusijuokė Vilija.

Tuo metu katinas, pagaliau nusprendęs patenkinti svečių smalsumą, išdidžiai įžengė į svetainę ir dar kartą garsiai pasisveikino su jam nepažįstamais žmonėmis, sėdinčiais prie stalo ir geriančiais kavą. "Kartą mes, laukdami senų draugų, padengėme kavai stalą, ant kurio buvo mėgstamas Šmikio patiekalas – "Maximoje" pirkti avižinių dribsnių sausainiai. Juos pajutęs, katinas nedvejodamas užšoko ant stalo ir pritūpė prie indo su savo skanėstais – sausainiais. Kas buvo toliau? Kadangi mūsų draugai šypsodamiesi žvelgė į tokį Šmikio elgesį, tai jis liko tupėti prie savo skanėstų indo. Kai viena viešnia ištiesė ranką sausainių link, katinas akimirksniu sureagavo į tokį pasikėsinimą – šėrė letenėle per ištiestą ranką. Viešnia, žinoma, nepatikėjo, kad Šmikis galėtų šitaip saugoti savo skanėstus ir dar kartą pamėgino paimti sausainį, bet rezultatas buvo toks pat. Tik man Šmikis leido paimti vieną sausainį. Dainius net nufilmavo tą jo šunišką elgesį ant stalo. Beje, katinas taip vertina tuos sausainius, kad ne vieną yra nunešęs į lovą ir paslėpęs po antklode. Visai kaip šuo kieme", – pasakojo Vilija.

Ignoruoja pirktinį būstą

Kadangi šį kartą svečiai buvo vaišinami ledais, o ne sausainiais, tai Šmikis ramiai šmirinėjo po kambarį, nekreipdamas dėmesio į stalą. Pagaliau stabtelėjo prie kartoninės dėžės su minkštu įklotu ir, ten susirangęs, užsnūdo. Mat jam nepatinka šilti, patogūs kačių nameliai, kurių gausu specializuotose parduotuvėse. Tačiau katinas visada apžiūri visas pirkinių ar dovanų dėžes ir būtinai įsitaiso jam tinkančioje ir patikusioje.

Kai Vilija pakvietė Šmikį bendrai su šeimininkais nuotraukai, katinas pakėlė galvą ir, kiek pasvarstęs, staigiai pakilo iš dėžės. Tačiau jis neatėjo pas šeimininkę, o vėl nukūrė plačiais mediniais laiptais į antrą namo aukštą, iš kur nekrutėdamas abejingai spoksojo į jį kvietusią ateiti šeimininkę. "Tikras Šmikis, – pyktelėjo Vilija. – Bet turėkim kantrybės – pamatysit, ateis pats, nes yra labai smalsus." Pasak gyvūno šeimininkės, nepaisant jo savotiškų įpročių, šio katino neįmanoma nemylėti. Abejojančiųjų tokiu teiginiu Šmikio akys klausia: "Jei tu nemyli manęs, tai ką tu myli?"

Pelių baimės galia

Kol katinas svarstė, nusileisti laiptais žemyn ar ne, jo šeimininkė papasakojo Šmikio atsiradimo šiuose namuose istoriją. Anot Vilijos, jis čia atsirado neatsitiktinai. Mat jauna moteris buvo prisiklausiusi istorijų apie senuose namuose – o Svobonai pirko seną namą ir jį rekonstravo – šmirinėjančias peles. Labai bijanti pelių Vilija ypač baiminosi susitikimo su jomis vonios kambaryje.

"Kadangi aš tikrai labai bijau pelių, tai pasakiau Dainiui, kad nesikraustysiu į naujus namus, jei ten nebus katino. Taip mūsų namuose atsirado Šmikis. Jis gimė šeimoje, kuri labai mylėjo ir jį, ir jo motiną, ir jo broliukus su sesutėmis. Kai įžengėme į tuos namus, pirmiausia atkreipėme dėmesį į užrašą "Katinų kambarys" ant vieno kambario durų. Tai ir prajuokino, ir daug pasakė apie katinuko šeimininkus", – pasakojo Vilija.

Dainius nesupranta katinų

"Aš visiškai nesuprantu katinų, todėl esu tik maisto ir kraiko Šmikiui tiekėjas. Norėčiau šuns – juk turėjau kažkada, bet apie tai reikėjo anksčiau galvoti, – palingavo galvą D.Svobonas. – Tiesą pasakius, Šmikis iš dalies panašus į šunį. Kartais jis būna labai užsispyręs ir nenuolankus. Turiu galvoje jo elgesį su mūsų sūneliu Adomu. Kai šis, dar nemokėdamas vaikščioti, šliaužiojo grindimis, Šmikis jį ramiai stebėdavo, tačiau jei Adomo kelyje pasitaikydavo katinas, šis jokiu būdu nesitraukdavo šalin. Maža to, tol tvatindavo Adomą lentenėle, kol mažylis nepakeisdavo šliaužimo krypties. Žodžiu, tikras Šmikis. Tiesa, jie, Adomas su katinu, dabar dideli draugai. Šmikis net įsitaiso Adomo lovoje pokaičio, o štai nakčiai atsėlina į mūsų miegamąjį. Ir lieka. Ypač žiemą, nes yra didelis šilumos mėgėjas."

Dainiaus žodžius apie Šmikio meilę šilumai patvirtino Vilija ir pridūrė: "Mėgstamiausia Šmikio vieta žiemą – šilta, sausa keptuvė, kurią jis kartą aptiko ieškodamas šiltos vietelės. Pomėgis smalsauti, kur reikia ir kur nereikia, kartą jį atvedė į gyvūnų kliniką. Mat šmirinėdamas vienoje vaikų šventėje mūsų namuose prarijo balioną. Iš tikros pražūties jį išgelbėjo veterinarijos gydytoja chirurgė Brigita Grigalevičienė. Po to įvykio iš vaikų švenčių išnyko balionai."

Dainius atkreipė dėmesį į keistą katino seksualumo formą, kurią anksčiau, būdamas paauglys, jis demonstruodavo, rodydamas šeimininkams savo genitalijas. Paskui buvo pradėjęs žymėti savo teritoriją namuose, bet visa tai jau praeityje – Šmikis dabar jau kontroliuoja savo elgesį.

Metus dirbo gidu

Šmikis leidosi fotografuojamas su šeimininkais, bet po fotosesijos iškart nukūrė prie vonios kambario durų ir pradėjo dainuoti. Pasirodo, tokiu būdu jis prašo gerti. Įleistas į patalpą, šoko prie kriauklės ir laukė, kada šeimininkė atsuks čiaupą. Tuomet pasigardžiuodamas lakė silpna srovele tekantį vandenį. Numalšinęs troškulį, ilgai ir nuobodžiai kažko prašė Vilijos. Ši paaiškino, kad šį kartą prašo žaisti su juo ar paduoti jo mėgstamus žaislus. Beje, katinas labai nemėgsta būti vienas namuose – jam būtina bendrauti. Todėl Svobonai, išvažiuodami atostogų į užsienį, palieka jį pas giminaičius. Deja, jis per kelias dienas spėja nukamuoti žmones savo siekiu bendrauti, žaisti, "kalbėti".

"Gaila, kad namo remontą seniai pabaigėme – katinas sutikdavo kiekvieną mūsų draugą, atvažiavusį pasmalsauti, kaip mums sekasi rekonstrukcija. Pasitikęs svečius trumpu "miau", išdidžiai vesdavo į pertvarkomus kambarius. Mes su svečiais kikendami eidavome paskui jį. Žodžiu, Šmikis mūsų name kurį laiką savo noru dirbo gidu. Beje, savo noru jis buvo ir į skalbyklę įlindęs, bet, laimei, nebuvo ten išskalbtas. Savo vaikystėje Šmikis buvo labai labai neapdairus, judrus, tai nenustebino mūsų, susilaužęs priekinę letenėlę", – pasakojo Dainius, mėgindamas pasikviesti karakulinį kornreksą Šmikį ant kelių. Tačiau katinas, kaip įprasta tokiu atveju, paskendo ilguose apmąstymuose – pamaloninti šeimininką ar ne? Pagaliau priėmė sprendimą – pasuko laukujų durų link. Tarsi parodydamas visiems, kad gana tų kalbų ir pozavimų fotografui.

Aukos užkalbėjimas

Atlikęs įprastą atsisveikinimo su svečiais ariją prie lauko durų, Šmikis grįžo į namo vidų. Pasirodo, jo nedomina kiemas, pievelė, čia pat skraidantys paukščiai. Tiesa, jam patinka stebėti sparnuočius pro langą, tupint ant palangės. Tada kornreksas ilgai ir nuobodžiai kalena dantimis – šį procesą Šmikio namiškiai vadina aukos užkalbėjimu.

Beje, Lietuvoje įprasta kornreksų veislės kates vadinti kornišreksais. Šios karakulį primenančio kailio ilgakojės katės yra kilusios iš Anglijos, Kornevilio. Veislės pradininku 1950 m. tapo kačiukas, į šį pasaulį atkeliavęs garbanotu kailiu dėl savaiminės mutacijos. Tuo kačiuku iškart susidomėjo veislininkai, nusprendę išvesti naują kačių veislę. Kornreksai išvesti kryžminant namines, britų trumpaplaukes, Siamo ir Rytų trumpaplaukes kates. Kas jau kas, o Šmikis tikrai turi naminių kačių genų – jo įpročiai, prisirišimas prie namų ir prie juose gyvenančių žmonių kelia kitiems ne tik nuostabą, bet ir geraširdišką šypseną.