Ko verkė mažylis

Kai prieš keliolika metų teko matyti dvejų metų grakštų ilgakojį toiterjerą Žirniuką, jis kiekvieną savo šeimininko svečią pasitikdavo aukštai pašokdamas ir garsiai lodamas, tačiau nekibdamas į kulnus. Šį kartą šešiolikmetis Žirniukas, užkluptas lėtai vaikštinėjantis vejoje, prie tos pačios bažnyčios raštinės, buvo nusiteikęs draugiškai, tiksliau, abejingai. Gal todėl, kad per daugybę prabėgusių gyvenimo metų jam nusibodo pas šeimininką ateinančių žmonių dėmesys, o gal tiesiog pakito garbaus amžiaus sulaukusio šunelio reakcijos.

"Žirniuką gavau dovanų prieš šešiolika metų. Tai buvo Jonavoje, kur vakarieniavau pas vienus pažįstamus. Jie nutarė, kad man vienam gyventi liūdna ir, išlydėdami pro duris, įdavė į rankas mažutėlį šiltą kamuoliuką. Išėjęs laukan pajutau, kad drėksta mano ranka, kurioje laikiau mažylį. Ne, jis neapsišlapino – jis tyliai graudžiai verkė… Juk ką tik buvo atskirtas nuo kalės. Šuniukas buvo toks mažutis, kad galėjo tilpti švarko kišenėje. Tad ir vardą jam parinkau tokį – Žirniukas", – pasakojo monsinjoras, pakėlęs nuo vejos pražilusį mažutėlį šunelį. Šis, mikliai įsitaisęs ant sunertų kunigo rankų, nukreipė savo dideles akis ir ausis į nepažįstamus žmones.

Šunelio rytas

Vaikystėje Žirniukas miegojo šiltai paklotoje dėželėje kunigo kambaryje. Kai paaugo, persikraustė į šeimininko lovą, o dabar štai jau ketveri metai, kai šunelis miega nedideliame, bet minkštame ir šiltame guolyje tolimiausiame virtuvės kampe.

Anksčiau Žirniukas nemėgdavo, kad šeimininkas rytais mankštinasi neleisdamas jam snausti, o dabar šunelis pats prabunda apie penktą valandą ryto ir tipena į šeimininko miegamąjį. Nieko nepešęs grįžta atgal, o po pusvalandžio manevrą pakartoja, bet ir tokį ryto metą jis būna nerezultatyvus. Mat šeimininkas jau prausiasi vonios kambaryje. Tuomet Žirniukui belieka brazdintis prie šios patalpos durų, skubinant monsinjorą prie pusryčių stalo. Beje, jaunystėje Žirniukui buvo leidžiama eiti su šeimininku į vonios kambarį, nes būtent ten buvo šunelio tualetas. Dabar, kai Žirniukui reikia juo naudotis dažniau, tualetas pastatytas ten pat, kur jis ir miega.

"Žirniukas po pusryčių vėl eina prigulti. Jis, kaip ir prieš keliolika metų, laukia, kada prieisiu jį užkloti, prieš išeidamas į bažnyčią", – aiškino kunigas, kartu prisiminęs įvykį, kai jam teko sulaužyti šį įprotį. "Kartą naktį, kai buvo plėšiama bažnyčia, išbėgau laukan, palikęs išsigandusį jauną šunelį viduryje kambario. Kai grįžau, radau jo keršto pėdsakus – nedidelę balutę", – prisiminęs nuotykį, šypsodamasis pasakojo kunigas.

Buvo ne kartą paklydęs

Anot klebono, šunelis tebemėgsta važiuoti automobiliu įsitaisęs ant šeimininko kelių – matyt, tik tuomet Žirniukas jaučiasi saugus ir, kaip ir vaikystėje, sapnuodamas kažką kalba per miegus. Toiterjeras, kaip ir anksčiau, rodo savo meilę šeimininkui, nenuleisdamas nuo jo savo ištikimų akių. Atrodo, abiem bet koks išsiskyrimas būtų skausmingas. Bet taip atsitiko ne kartą.

"Kai su jaunu Žirniuku eidavo pasivaikščioti mano šeimininkė, ji, vyresnio amžiaus moteris, apdairiai jį vesdavo su pavadėliu, o aš leisdavau jam laisvai palakstyti. Bet vieną kartą Žirniukas dingo man iš akių kaip į vandenį. Gerai, kad Aukštaičių gatvės gyventojai jau buvo įsidėmėję mažylį – atnešė tirtantį iš baimės namo. Tuomet nutariau jo antkaklėlyje įrašyti savo telefono numerį. To juk turėtų pakakti, jei jis paklydęs patektų į padorių žmonių rankas", – sakė Žirniuko šeimininkas. Beje, šunelis buvo pradingęs iš klebonijos visai neseniai – prieš ketverius metus, bet V.Grigaravičius surado jį, tirtantį iš siaubo, viename gyvūnų viešbutyje. Po patirto streso Žirniukas labai pasikeitė – niekur nebesitraukia nuo su juo išėjusios pasivaikščioti klebono šeimininkės ir nuo paties klebono.

Tapo Žirniu

Klebonijoje ir raštinėje Žirniukas jaučiasi tarsi šeimininkas – vis užsuka pasižiūrėti, stabtelėjęs tarpduryje, kas atėjo pas kunigą. Beje, dabar svečiams prisivilioti šunelį saldumynais yra gan sunku, tačiau vaikystėje ir jaunystėje Žirniukas buvo baisus smaguris. Jis mielai draugaudavo su kiekvienu svečiu, kuris jį vaišindavo saldumynais, tačiau pasisotinęs tuoj pat užmiršdavo geradarį. Maža to, išeinantį dosnųjį svečią mažasis klastūnas kartais grybštelėdavo už kulnų. Matyt, tokiu būdu siekė įrodyti savo nepaperkamumą.

Kaip ir prieš daugelį metų, Žirniukas eina gulti tuo pačiu laiku kaip ir jo šeimininkas – devintą valandą vakaro. Vaistų jis beveik nevartoja, nes jo sveikata rūpinasi žinomas veterinarijos gydytojas Vidmantas Kairevičius. Pastarasis stebisi jo ilgaamžiškumu, neprasta sveikata, tačiau tikrai negali įstatyti šuneliui per dešimtmečius išbarstytų dantų. Tačiau ir su keliais dantimis Žirniukas atrodo oriai ir vis dažniau pagarbiai vadinamas Žirniu. Pagarbos jis nusipelnė ne vien dėl savo garbaus amžiaus, bet ir todėl, kad žiemą net per šalčius lekia laukan be jokio drabužėlio – taip užsigrūdinęs šis senolis. Turi jis ir dar vieną įstabią savybę, už kurią jį labai myli šeimininkas. "Kai po sunkios dienos pareinu namo, šunelis man padeda akimirksniu atsikratyti įtampos ˜– pakanka paglostyti Žirniuką", ˜ – tvirtino kunigas, švelniai laikydamas ant sunertų rankų senolį Žirnį.

Liūdna žinia

Kai rašinys jau buvo parengtas spaudai, paskambino monsinjoras V.Grigaravičius ir pranešė, kad Žirniuko nebėra – iškeliavo į amžinąsias medžioklės pievas. "Jo gyvybė užgeso ant mano rankų. Prisipažinsiu – nemaniau, kad taip bus sunku skirtis… Žirniuką palaidojau netoli parapijos namų, pievelėje, kurioje jis mėgo lakstyti. Tą vietą ženklins gražus, kiekvieną pavasarį pražystantis krūmas", – sakė monsinjoras V.Grigaravičius, netekęs šešiolika metų jį lydėjusio keturkojo bičiulio Žirniuko.