„Nuotaiką sugadino Seimas, – neslėpė bendrovės „Vilkijos ūkis“ direktorius. – Naikinama tai, kas tiek metų kurta. Kokiu būdu tai daroma – praktiškai vyksta turto nusavinimas. Kai sovietmečiu iš mūsų šeimos irgi atėmė turtą, žinojome, kad tai daroma neteisėtai, nusprendus svetimai valstybei. Dabar nusavina Lietuva.“

Džiaugsmas – santykinis

Nors naujiena šokiruojanti, jubiliejinį gimtadienį švenčiantis verslininkas turi ir kuo pasidžiaugti. „Esu gyvas, viskas gerai šeimoje, vaikams ir anūkams. Lietuvoje nėra karo, o juk jis galėjo būti ir pas mus. Nors esu gimęs Sibire, visada sakau, kad, grįžus į Lietuvą, mano karta, skirtingai nei tėvų, tomis sąlygomis gyveno palyginti gerai: mylėjome, gimdėme vaikus. Netgi dabar, kai atima turtą, nėra taip baisu, nes į Sibirą neveža. Gal ir išvežtų, bet neturi to Sibiro. Galų gale galime ir patys išvažiuoti iš Lietuvos. Turime daugiau laisvės, tik valdžios žmonėms reikėtų išmokti pagarbos žmonėms, atsisakyti arogancijos. Kalbu su jums ir nebijau, kad dėl to, ką sakau, kas nors atsitiks“, – atviravo pašnekovas.

Čia pat patikslina, kad džiaugsmas dėl Lietuvoje likusių vaikų – santykinis. Klausimas, kaip jie pasielgs, jei valdžia atims pajamų šaltinį. „Norėčiau, kad anūkai taip pat liktų Lietuvoje, bet nenustebčiau, jei pasielgtų kitaip“, – sakė Č. Tallat-Kelpša.

Paklaustas, ko pats sau linki jubiliejaus proga, sukaktuvininkas šypsojosi: „Man nieko netrūksta, man viskas gerai. Sulaukus tokio amžiaus, svarbiausia yra sveikata, o visa kita galima susikurti, turėti arba gyventi be to. Kiekvienas žmogus jaučiasi tiek gerai, kiek yra patenkintas tuo, ką turi. Visada gali norėti ko nors ir graužtis, nesidžiaugti tuo, ką turi, arba gali gyventi kukliai ir būti laimingas.“

Pripažinimas: Č.Tallat-Kelpša (kairėje) Kauno rajone yra pelnęs visuomeniškiausio ūkininko titulą. / E. Mališausko nuotr.

Garsina Vilkiją pasaulyje

„Vilkijos ūkis“ – seniausia šalyje kailinių žvėrelių auginimo ferma, Č. Tallat-Kelpšos senelio žemėje veikianti nuo 1950 m. Dar iki karo Jonas Tallat-Kelpša dabartinėje Vilkijos apylinkių seniūnijoje įkūrė aukšto lygio kultūrinį ūkį, o sovietmečiu imta auginti audines, lapes, atgavus nepriklausomybę – dar ir gaminti visaverčius pašarus, apdoroti kailius.

Ūkiui Č. Tallat-Kelpša atidavė 30 metų ir sako, kad jam ne gėda dėl to, ką nuveikė. Gerai apmokamas darbo vietas turi 100 šio krašto ir aplinkinių vietovių gyventojų, o Vilkija dėl ūkio pavadinimo ir jo veiklos yra žinoma visame pasaulyje.

Bene labiausiai širdį verslininkui skauda dėl „Vilkijos ūkio“ darbuotojų. „Valstybė žada kompensuoti pagal Darbo kodeksą, tačiau nelabai įsivaizduoju, kaip bus vykdomas tas pažadas. Darbo vietų Vilkijos apylinkių ir aplinkinėse seniūnijose nedaug, todėl darbuotojai, žinodami, kad netrukus bus atleisti, išeiti gali jau dabar, nelaukdami kompensacijų. Mano nuomone, nesąžininga tvirtinti, kad žmonės nesunkiai ras darbą 10 km spinduliu. Dabar pas mus dirbanti mama per pietų pertrauką gali suspėti grįžti namo, pagaminti vaikams pietus, patikrinti, ar viskas gerai. Kai darbovietė bus už 10 km ir daugiau, neaišku, kaip ji suspės ir jausis. Neteisybės darbuotojų atžvilgiu – labai daug“, – apmaudo neslėpė ūkio vadovas.

Č. Tallat-Kelpšos žodžiais, prievarta išeiti iš darbo, kuris patinka, patogumo netekimas turi būti tinkamai atlygintas. „Nereikėtų pamiršti ir to dalyko, kad mūsų šakoje situacija unikali tuo, jog žmogus, neturintis specialiųjų kvalifikacijų, pasižymintis pareigingumu, atsakingumu ir darbštumu, gauna didesnį atlyginimą nei, tarkime, aukštos kvalifikacijos traktorininkas ar kombainininkas. Atleistos audinių šėrėjos tikrai nepradės vairuoti kombainų, tad atlygio, koks yra dabar, tikrai negaus, privalės tenkintis pagalbiniu darbu už minimalų atlyginimą“, – problemą įvardijo verslininkas.

Kiekvienas žmogus jaučiasi tiek gerai, kiek yra patenkintas tuo, ką turi.

Be kovos nepasiduos

„Šiam verslui atidaviau 30 metų, naujo jau tikrai nepradėsiu, – šypsojosi paklaustas, kokių turi planų. – Be to, mes dar pasiginčysime, neaišku, kada bus ta pabaiga. Jei viskas klostysis taip, kaip nusprendė Seimas, verslo nestabdysime, gyvuosime dar trejus metus“, – sakė pašnekovas.

Nepasiduoti be kovos „Vilkijos ūkio“ vadovas žada dėl to, kad kitose šalyse sprendimus dėl kiekvieno ūkio priima ne ministras, o sudaryta komisija, nes dviejų panašių ūkių nėra. Pirmiesiems Danijoje įvertintiems ūkiams likvidavimo atveju siūlomos didesnės kompensacijos, nei ūkininkai tikėjosi.

„Vadinasi, valstybė gerbia savo piliečius, būdama stipriąja puse ir versdama radikaliai keisti asmens gyvenimą, stengiasi sąžiningai ir netgi su kaupu atlyginti. Mūsų situacija parodo, kur Lietuva per 30 metų nuėjo. Mes orientuojamės į Vakarus, bet neatsikratome sovietmečiu įgyto mentaliteto. Žmogaus nuomonė Lietuvoje niekam nesvarbi. Mus piešia kaip monstrus, lyg būtume kokie išsigimėliai, turintys sadistinių polinkių, nors, oficialiais Veterinarijos tarnybos duomenimis, šioje srityje ne mes keliame daugiausia problemų. Sprendimas priimtas spekuliuojant gyvūnų gerove, esą viskas labai blogai, Veterinarijos tarnybos, kuri yra už tai atsakinga, niekas net neprašė išvados, kokia išties yra padėtis“, – apmaudo neslėpė verslininkas.

E. Mališausko nuotr.

Dosnus mecenatas

„Vilkijos ūkis“ ir jo vadovas asmeniškai Vilkijos Šv. Jurgio bažnyčiai padėjo įsigyti naują įgarsinimo aparatūrą, dosniai aukojo kitoms bažnyčios reikmėms, svariai prisidėjo prie Paštuvos, Kulautuvos bažnyčių atstatymo, aukojo Raudondvario bažnyčiai. Verslininkas tikino neskaičiavęs, kokią sumą iš viso yra skyręs šventovėms. „Remiame ne tik bažnyčias, bet ir bendruomenės renginius, iniciatyvas, juk čia gyvena mūsų darbuotojai. Manau, tai mūsų pareiga“, – kukliai kalbėjo Č. Tallat-Kelpša.

Paklaustas, kuris objektas jam mieliausias, labiausiai glosto akis ir širdį, patikino, kad negali išskirti nė vieno. „Džiaugiuosi, kad galėjau prisidėti prie gerų darbų. Nėra nė vieno objekto ar dalyko, kad sakyčiau: čia be reikalo rėmėme. Gaila, nes dabar, tikėtina, tos galimybės mažės“, – apgailestavo verslininkas.

Nepaisant to, kad yra dosnus mecenatas, Č. Tallat-Kelpšos nuomone, bažnyčių tankis – per didelis. „Anksčiau jos viena nuo kitos buvo tokiu atstumu, kad žmogus galėtų su arkliuku nuvažiuoti į mišias ir iki vakaro grįžti namo. Dabar važiuojame automobiliais, todėl kelčiau klausimą, kurias bažnyčias verta atstatyti, statyti, tvarkyti. Atnaujinti reikia beveik visas, būtų naudingiau koncentruotis į mažesnį skaičių ir jas sutvarkyti iš esmės. Atstatyti iš principo, mano nuomone, nėra geras kelias. Juk geri sprendimai priimti švietimo srityje, kai nemetama lėšų į visų mokyklų išlaikymą ir atnaujinimą, o pavežami vaikai, kad jie galėtų mokytis tarp bendraamžių šiuolaikiškose erdvėse, o ne paremontuotoje mokyklėlėje su kelių kitų klasių vaikais ir viena mokytoja. Gal vertėtų organizuoti pavežėjimą tuo pačiu mokykliniu autobusiuku, kurs savaitgaliais laisvas, į šiltą, jaukią bažnyčią, o po mišių dar surengti kokį bendruomeninį suėjimą, renginį“, – samprotavo pašnekovas.

Č. Tallat-Kelpša su šeima 2010 m. įsteigė vardinę, senelio, iškilaus Lietuvos agronomo J. Tallat-Kelpšos, stipendiją tuomečio Lietuvos žemės ūkio universiteto (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija) Agronomijos studijų programos studentams. Ją jau yra gavę trylika gerai besimokančių, aktyviai studentų mokslinėje ir visuomeninėje veiklose dalyvaujančių studentų.