Kiekvieną pavasarį pradžiūvus žemei, netyla skambučiai bendruoju pagalbos telefonu 112 – ir vėl dega žolė. Ugniagesiai stebisi, kad padegėjų nesustabdo nei gresiančios baudos, nei kylantys pavojus gyvybei.

Ugniagesiai-gelbėtojai nekantriai laukia lietaus. Ir ne todėl, kad savaitgalį norėtų praleisti užsidarę namuose. Ugniagesių kasdienybė pastarosiomis dienomis – vidutiniškai penkiolika  iškvietimų gesinti degančią žolę.

Gelbėtojai neslepia, kad pasitaiko netgi tokių atvejų, kad gesina vienoje vietoje ir kviečia pastiprinimą, pamato, kad ir greta esančioje teritorijoje dega žolė. Žmonių neatsakingumas – sudeginti pernykštę žolę – gali baigtis tragedija, kai gelbėtojai negalės atvykti į tuo pačiu metu kilusį gerokai rimtesnį gaisrą.

"Mieste deginti žolę ir augalines šiukšles draudžiama. Jas galima tik kompostuoti. Tačiau kiekvieną pavasarį Panemunė, Petrašiūnai, Šančiai skęsta dūmuose ir yra lankomiausi ugniagesių mikrorajonai", – pastebėjo Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Prevencinės veiklos poskyrio vyresnioji specialistė Džiuginta Vaitkevičienė.

Kaimiškosiose vietovėse augalines atliekas deginti galima, tačiau privalu laikytis saugumo reikalavimų.

Baudos už žolės deginimą arba saugos reikalavimų nesilaikymas deginant žolę užtraukia baudą nuo 28 iki beveik 350 eurų. Kartu su administracine bauda skaičiuojama ir gamtai padaryta žala, kuri deginant pievas sudaro nuo 8 eurų už arą, deginant ražienas – nuo 5 eurų už arą. Ūkininkai, degindami žolę, rizikuoja netekti Europos Sąjungos išmokų.

"Degini žolę – rizikuoji ne tik gauti baudą, bet ir keli pavojų gyvybei. Gaisrai atviruose plotuose neretai gali persimesti į sodybas, miškus, dažnai iškyla grėsmė žūti ne tik žvėrims, bet ir žmonėms", – priminė Dž.Vaitkevičienė.

Mokslininkai jau seniai paneigė mitą, kad žolės deginimas pagerina dirvožemį, jį atnaujina ir patręšia. Manoma, kad deginimas – tai pigiausias herbicidas kovojant su piktžolėmis ir kenkėjais, tačiau mokslininkai įrodė, kad toks būdas yra daugiau kenksmingas nei naudingas.

Žinovų teigimu, daugumos piktžolių šaknys yra gana giliai ir po degimo jos išlieka. Laukai ir ganyklos po išdeginimo sužaliuoja, bet pasikeičia dirvožemio struktūra, rūšinė augalijos sudėtis, dirva nuskursta. Išdeginus žolę, pasak mokslininkų, reikia kelerių metų, kad žemė vėl galėtų duoti tokį derlių kaip prieš gaisrą.