115 tūkst. litų (daugiau kaip 33 tūkst. eurų) iš savo darbovietės, „Lietuvos pašto“, nugvelbusi Irena Bernotavičienė privalo grąžinti šiuos pinigus per pustrečių metų. Priešingu atveju ji bus siunčiama dvejiems metams už grotų.

Sugriuvo visi planai

Tokį nuosprendį penktadienį paskelbė Kauno apygardos teisėjas Algirdas Jaliniauskas, nagrinėjęs didelės vertės svetimo turto pasisavinimu kaltintos I.Bernotavičienės bylą.

Kol pilnai neatlygins buvusiai darbovietei padarytos žalos, nuteistoji ir toliau turės periodiškai registruotis policijoje bei turės vykdyti kitą jai skirtą kardomąją priemonę – niekur neišvykti iš gyvenamosios vietos. Iki pilno atsiskaitymo nebus panaikintas ir laikinas jos teisių apribojimas į butą bei šiam priklausantį rūsį Jurbarko Gedimino gatvės daugiabutyje. Nors I.Bernotavičienė vylėsi atlyginti padarytą žalą, pardavusi šį butą.

Teismo nuosprendis užkirto kelią ir kitam jos planuotam būdui atsiskaityti su buvusia darboviete – išvykti dirbti į užsienį. Po nuosprendžio I.Bernotavičienė pareiškė: „Lietuvoje aš tikrai neuždirbsiu tokių pinigų!“ 

Šiuo metu apsivogusi paštininkė laikinai įdarbinta vienoje smulkioje Jurbarko įmonėje, gaminančioje dirbinius iš eglišakių ir samanų, nekvalifikuota surinkimo darbininke. Rasti Jurbarke kitokį darbą jai nepavyko.

Ar skųs nuosprendį, nuteistoji atsakyti nepanoro. „Jokių komentarų nebus!“ – teigė ji, besidangstydama veidą, vos neatsitrenkusi į teismo salės duris. Iš I.Bernotavičienės konfiskuoti ir sulaikymo metu turėti 35 eurai. Kaip skelbiama nuosprendyje, ieškinio padengimui.   

Pati atėjo į policiją 

Kaip jau rašyta, šiemet kovą 46-erių I.Bernotavičienė pati atėjo į Kauno Centro policijos nuovadą ir pranešė apie ją slegiančią nuodėmę.

„Supratau, kad pati jau išsikapanoti iš to liūno negaliu. O darbovietė anksčiau ar vėliau pasiges šių pinigų. Kaip tik tada viešėjau pas Kaune gyvenantį sūnų, kuris dar bandė atkalbėti nuo vizito į policiją“, – moteris pasakojo portalui kauno.diena.lt.

Teisiamoji visiškai pripažino savo kaltę ir atsisakė valstybės advokato, kurį dėl sunkios savo materialinės padėties galėjo gauti. Dėl varganos savo buities ji tikino ir pradėjusi slapčia skolintis iš darbovietės, tikėdamasi paimtus pinigus grąžinti. Šiandien I.Bernotavičienė jau negali pasakyti, nei kokias sumas slapčia įsidėdavo į kišenę, nei kiek kartų tai buvo. Remiantis kaltinamuoju aktu, ji sistemingai savinosi bendrovės „Lietuvos paštas“ Jurbarko pašto skyriui priklausiusius pinigus nuo 2010-ųjų gegužės iki 2014-ųjų liepos-rugpjūčio.

Neatsispyrė pagundai

Per tą laiką Jurbarko pašto skyrių nuolatos tikrindavo kolegos iš Klaipėdos arba Kauno. Tačiau, sužinojusi apie atvykstančius tikrintojus, I.Bernotavičienė skubiai parengdavo neva maišelį bankui. Ir tikrintojai patikėdavo jos žodžiais, kiek ten pinigų net netikrindami maišelio turinio.

Būdama klientų aptarnavimo specialiste su išplėstinėmis funkcijomis, I.Bernotavičienė tvarkė skyriaus kasą. Iš ryto duodavo kolegėms, dirbančioms prie klientų aptarnavimo langelių, avansą. O vakare per dieną jų surinktus pinigus turėdavo padėti į seifą. „Kompiuteryje aš viską rašiau tvarkingai, po truputį pradėjau imti tik iš seifo“, – teigė teisiamoji.

„Iš pradžių reikėjo padengti įsiskolinimus už elektrą bei šildymą. Po to atsirado problemų su antstoliais – dėl laiku nesumokėtų greitųjų kreditų. Juos ėmiau dar gyvendama su vyru. Pirkome vaikams kompiuterį bei televizorių. Po to vyras išvažiavo dirbti į užsienį ir man, likusiai su trimis sūnumis, dvejus metus nesiuntė pinigų. O vaikai mokėsi, ir turėjome keturiese verstis iš mano algos, kuri popieriuje tebuvo 1100 litų. O dar antstoliai pradėjo pusę jos atskaičiuoti“, – su ašaromis akyse prisiminė savo klystkelių pradžią I.Bernotavičienė.

Patenkintas prokurorės prašymas

Belaukiant teismo, I.Bernotavičienė padengė tik mažą dalį skolos – po 3 tūkst. eurų jai davė motina bei sesuo.

„Norėčiau išvykti į užsienį ir uždirbti tuos pinigus. Bei atsiprašyti artimųjų, pašto viršininko ir bendradarbių. Labai gailiuosi ir noriu grąžinti visus pinigus“, – raudojo teisiamoji, jai suteikus teisę į paskutinį žodį.

Kauno apygardos prokurorė Svetlana Zabielinienė, atsižvelgdama į tai, kad I.Bernotavičienė lig šiol neteista, nebausta už jokį administracinės teisės pažeidimą, nėra įrašyta į jokias priklausomybių įskaitas ir pati pranešė apie padarytą nusikaltimą, pilnai pripažino kaltę, gailisi ir atlygino dalį žalos, prašė skirti jai dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, atidedant šios vykdymą trejiems metams ir įpareigojant atlyginti žalą. Teisėjas prokurorės prašymą patenkino.

Už didelės vertės turto pasisavinimą, kuo buvo kaltinama I.Bernotavičienė, Baudžiamasis kodeksas numato laisvės atėmimą iki 10 metų.

Nei vienas iš nuteistosios sūnų, kurių poreikiams ji teigė išleidusi didžiąją dalį pavogtų pinigų, neišdrįso jos atlydėti nei į teismo posėdį, nei į nuosprendžio paskelbimą.