Lietuvos tekstilės gamintojai pigesniais drabužiais tautiečių aprūpinti nežada ir dairosi į turtingesnius užsienio rinkų vartotojus. Tačiau lietuvių nedžiugina ir importinių drabužių kainos.

Taiko į turtingesnius

Šiuo metu net 90 proc. šalyje pagamintų tekstilės gaminių iškeliauja į užsienį. Tai lemia ne gamintojų tikslas tekstilės gaminius parduoti brangiau, o tai, kad vidurinės klasės vartotojų skaičius šalyje pastaruoju metu sumenko. Dėl to į užsienio gyventojus dairomasi dar aktyviau.

Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos prezidento Lino Lasiausko teigimu, šalies tekstilės įmonės orientuojasi į vidurinės ir aukštesnės klasės vartotojus, kuriems pagrindinis kriterijus yra ne kaina, o kokybė. Kol ES absoliučią pirkėjų daugumą ir toliau sudarys vidurinė klasė, o Lietuvoje tokių pirkėjų bus mažiau, šalies gamintojai drabužius esą ir toliau eksportuos.

L.Lasiauskas neslėpė, kad šalies gamintojai optimistinėmis prognozėmis vartotojų džiuginti dar negali, nors kainos dėl didelės konkurencijos šiek tiek sumažėjusios. Anot jo, gamintojai smarkiai susiję su ES rinka, o ten pastebimas vartojimo sumažėjimas.

Pigiau pirkti užsienietišką

L.Lasiauskas pabrėžė, kad Lietuvoje gaminama visame pasaulyje žinomų prekių ženklų, pavyzdžiui, „Hugo Boss“, produkcija. Todėl reikalauti, kad Lietuvos gamintojų drabužiai būtų pigūs, esą nesąžininga.

„Mėgstama sakyti, kad Lietuvoje drabužiai brangūs, o užsienyje – pigūs, tačiau dažnai lyginami netapatūs gaminiai. Pavyzdžiui, ir zaporožietis, ir mersedesas yra automobiliai, tačiau negalime norėti, kad mersedesas kainuotų kaip zaporožietis. Lietuviški drabužiai yra gana aukštos klasės, todėl netikslinga juos lyginti su pigiais Kinijos ir kitų trečiųjų šalių gamintojų drabužiais“, – svarstė pašnekovas.

Jis pabrėžė, kad didesnes lietuviškų gaminių kainas būtų galima suvaldyti tik realiomis valstybinėmis priemonėmis, kurios sėkmingai taikomos kitose šalyse. Pavyzdžiui, anot L.Lasiausko, Lenkijoje drabužių produkcija palaikoma mažinant PVM, o kitose į eksportą orientuotose valstybėse mažinamas eksporto mokestis.

Kaip teigė pašnekovas, šalies gamintojams taip pat neparanku, kad litas susietas su euru, kai pastarasis – gana brangus. Kaip pavyzdį taip pat galima pasitelkti Lenkiją, kur zlotas nėra susietas su kita valiuta, todėl kainomis galima teigiamai manipuliuoti.

„O Lietuvoje tiesiog nėra galimybės sumažinti kainą“, – sakė L.Lasiauskas.

Mažos rinkos našta

Kol šalies gamintojai taiko į geriau gyvenančius vartotojus ir eksportuoja, lietuviai yra priversti pirkti iš užsienio importuotus drabužius. Nors užsienietiški gaminiai dažnai pigesni nei lietuviški, tačiau ir už juos šalies gyventojai neretai turi pakloti daugiau nei analogiškus gaminius perkantys užsieniečiai.

Praėjusiais metais „Swedbank“ atliktas tyrimas parodė, kad drabužių ir avalynės prekių kainos Lietuvoje 7 proc. viršija ES vidurkį. „Swedbank“ vyriausiojo ekonomisto Nerijaus Mačiulio teigimu, naujausi duomenys rodo, kad drabužių ir avalynės kainos priartėjo prie ES vidurkio. Situacija, anot jo, iš esmės nepasikeitė – drabužiai ir avalynė šalyje vis dar kainuoja panašiai kaip ES, kai visų kitų vartojimo prekių kainos Lietuvoje yra 40 proc. mažesnės nei ES vidurkis.

„Labai didelių drabužių kainų skirtumų šalyje ir užsienyje būti negali. Tarkime, reikšmingai mažesnės nei ES vidurkis maisto produktų kainos šalyje labai susijusios su mažesnėmis darbo sąnaudomis. O drabužiai, kuriais prekiaujama ir šalyje, ir kitose ES valstybėse, dažniausiai gaminami ne Lietuvoje, todėl jų kainos yra panašios“, – sakė N.Mačiulis.

Kita vertus, kainų atžvilgiu didžiosios šalys turi pranašumą – jas gali pasiūlyti mažesnes. O mažos rinkos prekybininkams, anot pašnekovo, suderėti patrauklias kainas yra gerokai sunkiau: „Pavyzdžiui, Vokietijos prekybos tinklas nuperka keliolika ir keliasdešimt kartų didesnius kiekius drabužių nei Lietuvos prekybos tinklas, todėl derybų galimybės nevienodos.“

Trūksta konkurencijos

N.Mačiulis taip pat pabrėžė, kad šalyje bei užsienyje skiriasi ir prekybininkų veiklos sąnaudos. Pavyzdžiui, viename kvadratiniame metre prekybos ploto Vokietijoje ar Didžiojoje Britanijoje parduodama daug daugiau drabužių nei Lietuvoje.

„Dėl to nuomos kaina, kuri tenka vienam kvadratiniam metrui, turi daug didesnę įtaką parduotam gaminio vienetui“, – aiškino jis.

Bendrovės „EKT grupė“ konsultantas Justas Gavėnas įsitikinęs, kad didesnėms kainoms šalyje įtakos turi santykinai nedidelė konkurencija: „Tekstilės prekybos sektoriuje yra apie 1 tūkst. specializuotų drabužių parduotuvių. Sektoriaus apyvarta siekia apie 800 mln. litų, apie 40 proc. jos sudaro viena įmonė ir jai priklausančios parduotuvės.“

Tačiau Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdantysis direktorius Laurynas Vilimas patikino, kad Lietuvoje drabužių ir avalynės kainos atspindi visuotines tendencijas ir iš kitų ES šalių smarkiai neišsiskiria. Galutinio produkto kainai, anot jo, įtakos turi įvairūs veiksniai, pavyzdžiui, gamybos sąnaudos, kurias lemia energetinių išteklių, medžiagų brangimas.

Kainų nemažins

Paklaustas, ar Lietuvoje drabužių kainos artimiausiu metu kaip nors kis, L.Vilimas pakartojo, kad šalyje kainos keisis tokia pat linkme – mažės arba didės – kaip ir visoje Europoje. Vis dėlto akivaizdžiai brangstant energetiniams ištekliams, kaip gali numanyti paprastas vartotojas, didelių teigiamų pokyčių tikėtis neverta.

J.Gavėno manymu, didžiausią galią savo rankose turintys prekybos tinklai būtinybės mažinti kainas nemato. Anot jo, kol pirkėjai neplanuos pirkinių, laikysis prekių ženklų ir pirks gana neracionaliai, kainos smarkiai nesikeis.

Vis dėlto, kaip sakė parduotuvės „Mango“ direktorė Aistė Pelionytė, šiais metais, palyginti su praėjusiais, drabužiai šio tinklo parduotuvėse atpigo apie 20 proc. Nurodymą mažinti kainas, anot jos, iš centrinės būstinės Ispanijoje gavo visose šalyse esančios parduotuvės.

„Tinklas truputį keičia koncepciją, mažina kainas, nors kokybė išliko ta pati“, – sakė A.Pelionytė.

Laukiami konkurentai

L.Lasiausko manymu, iš užsienio importuotais drabužiais prekiaujančios parduotuvės kainų nemažins, kol Lietuvoje neatsiras pigių prekių ženklų tinklų. Tačiau pašnekovas ir pats stebėjosi, kad jų šalyje iki šiol beveik nėra.

„Tokių pigių pasaulinių tinklų kaip H&M atėjimas į šalies rinką būtų teigiamas. Kuo daugiau tokių tiesiogiai veikiančių tinklų, tuo šalyje būtų didesnė konkurencija ir mažesnė kaina. Kol kas dauguma užsienio drabužių įmonių Lietuvoje veikia pagal franšizę. O tai reiškia, kad jos veikia per atstovus ir dėl to gali neatspindėti bendrų rinkos tendencijų“, – sakė L.Lasiauskas ir priminė, kad H&M šalyje turėtų pasirodyti 2013 m.

Vis dėlto, kaip pastebėjo pašnekovas, pigūs pasauliniai tinklai į Lietuvą veikti tiesiogiai nesiveržia ir dažnai savo plėtrą sustabdo ties Lenkijos siena.

„Turbūt tai reiškia, kad Lietuvos rinka jiems nėra pakankamai patraukli dėl dydžio, perkamumo ir pan.“, – svarstė jis.