Pastarieji metai moldaviškiems vynams nesaldūs – bene skurdžiausios Europos valstybės viena svarbiausių pramonės šakų išgyvena krizę. Vakaruose ši produkcija neatitinka standartų, o į Rytus vyno eksportą stabdo politinės ir ekonominės kliūtys.

Dešimtys kilometrų po žeme

Iš Kišiniovo pavažiavus apie 15 km peizažas ima keistis – lygius vynuogynų laukus keičia kalvos. Tarp begalinių vynuogynų pasislėpęs mažutis Krikovos miestelis. Tai viena iš saulėtosios Moldovos vynų sostinių, kurios požemiuose saugoma milijonai litrų lengvesnių ir stipresnių alkoholinių gėrimų.

Vynų fabrikas "Cricova" išnyra gana netikėtai. Pravažiavus po didžiule arka su fabriko pavadinimu patenkama prie nemenko kalno su aplink stovinčiais namais. Bet važiuojama ne jų link, o... tiesiai į kalną.

Kadaise čia buvo kasamos klintys, bet praėjusio amžiaus pradžioje jų klodai išseko. Tuomet nuspręsta susidariusiose šachtose įrengti vyno rūsius.

"Cricovos" rūsiai įspūdingi. Tai daugiau kaip 120 km požeminių "gatvių" tarp didžiulių ir mažesnių statinių, taip pat stelažų, apkrautų milijonais butelių. Rūsyje visuomet šalta ir palaikoma tam tikra drėgmė. Žmogus jaučiasi ne itin komfortiškai – lyg visą laiką trauktų neaiškūs skersvėjai.

Rūsių "gatvės" pavadintos vyno rūšių vardais – Cabernet, Merlot, Muscat, Pinot ir pan. Jose saugoma net 30 mln. l vyno. Kai kurie saugomi egzemplioriai reti ir įdomūs – seniausias vynas pagamintas 1902 m., yra ir nacių veikėjo Hermanno Göringo unikalios kolekcijos pavyzdžių, patekusių į "Cricovą" tuoj po Antrojo pasaulinio karo kaip trofėjus.

Saugojo nuo M.Gorbačiovo

Moldovoje sklando legendos apie tai, kad paskutinio Sovietų Sąjungos lyderio Michailo Gorbačiovo laikais prasidėjus aršiai ir neapgalvotai kampanijai prieš alkoholį, nesibaigiančiuose "Cricovos" rūsiuose buvo suslėpta nemažai gero vyno. Tikėtasi, kad jis sulauks geresnių laikų. Nesulaukė.

Žlugus komunistiniam režimui sugriuvo ir daugelį metų egzistavusi moldaviškų alkoholinių gėrimų tiekimo į visą Sovietų Sąjungą sistema. Iki šiol moldavai negali susitaikyti su didžiuliu praradimu.

Galbūt tai skatina nemažai Moldovos gyventojų ilgėtis tų senųjų laikų, kai su nostalgija prisimena, kaip jiems neblogai sekėsi gyventi valdant sovietams?

Bet štai visai neseniai beveik visi Moldovos viešosios informacijos šaltiniai paskelbė, kad pernai moldaviški vynai užėmė "garbingą trečią vietą" pagal vyno produkcijos tiekimą į plačiąją Rusiją. Moldovos vynai ir stipresni alkoholiniai gėrimai, kaip paaiškėjo, užima 12,25 proc. Rusijos rinkos. Prancūzija, užkariavusi 18 proc. šios rinkos, ir Bulgarija su 15,4 proc. aplenkė Moldovą, kuri dar palyginti neseniai buvo lyderė Rusijos alkoholinių gėrimų importo rinkoje ir išsiųsdavo į Rytus net 80 proc. savo teritorijoje pagaminto vyno ir brendžio, tiksliau, divino.

Divinas – moldaviškas konjako ir brendžio atitikmens pavadinimas. Lietuvoje ir visoje posovietinėje erdvėje bene geriausiai žinomas divinas "Belyj aist" ("Baltasis gandras" – rus.).

Pastebima, kad pagrindine tokio kritimo į trečią vietą priežastimi tapo politinis-ekonominis Rusijos embargas moldaviškiems vynams, įvestas 2006 m. kovo mėnesį. Vyno iš Moldovos importas buvo uždraustas dėl to, kad ši produkcija neva neatitiko "saugos reikalavimų" pagal Rusijoje numatytas higienos normas. Tąkart oficialiai paskelbta, kad aptikta moldaviško vyno, kuris "kelia pavojų vartotojų sveikatai ir gyvybei".

Po pusantrų metų – 2007-ųjų lapkritį – embargas iš dalies panaikintas, todėl iki šiol toli gražu ne visi moldaviški vynai įleidžiami į Rusiją.

Prireiks 15–20 metų

Tačiau Moldovos vyndariai nepraranda vilties vėl užkariauti Rusiją, kur, kaip jie tikisi, vis dar prisimenami ir geru žodžiu minimi alkoholiniai gėrimai iš saulėtojo krašto tarp Dniestro ir Pruto upių.

Kadaise galingos valstybinės agentūros "Moldova-Vin" ekspertai mano, kad gerai padirbėjus šia kryptimi būtų galima vėl grįžti į pirmą vietą Rusijoje ir užimti net iki 35 proc. rinkos. Tačiau tam esą prireiks net 15–20 metų.

Dirbti kita linkme – Vakarų – moldavai irgi bando. Tačiau jiems sekasi gana sunkiai. Mažutės šalies Europoje beveik niekas nežino, vyndarystės gigantai, tokie kaip Italija, Ispanija, Prancūzija, taip pat Čilė, Argentina, Pietų Afrika ir Australija, jau seniai išsidalijo kone visą Vakarų rinką, todėl į ją įsisprausti vienos skurdžiausių žemyno valstybių vyno gamintojai beveik neturi šansų.

Tiesa, tikimasi, kad moldavams padės ES, ir jie galės konkuruoti su vyno rinkos dinozaurais bent jau savo produkcijos kaina, kuri, akivaizdu, kur kas žemesnė nei Vakarų Europoje. Be to, laukiama, kad ES pasirašytų su Moldova susitarimą dėl laisvosios prekybos. Tai irgi esą padėtų posovietinei respublikai įsitvirtinti Senajame žemyne tiekiant bent nedidelį produkcijos kiekį.

Dairosi į Kiniją

Su nostalgija moldavai prisimena 2006-uosius, kai šalis labai smarkiai padidino savo vynų eksportą į kaimynę Rumuniją. Tuomet eksporto apimtis padidėjo nuo 28 iki beveik 500 mln. JAV dolerių. Tačiau ši šventė truko neilgai. 2007-aisiais Rumunija tapo ES nare ir prekybą su šia šalimi ėmė reguliuoti labai griežtos europietiškos taisyklės ir normatyvai. Tai gerokai pristabdė eksportą ir šio apimtis grįžo atgal.

Moldovos žemės ūkio ministerijos atstovas Jurijė Mudria sutinka, kad Rumunija pati nemažai jo pasigaminama namie. Tačiau jis esą kur kas prastesnis nei moldaviškas. Tad jeigu "rumuniškas–europietiškas šliuzas" būtų atidarytas, Moldova bent iš dalies kompensuotų praradimą Rytų rinkoje.

J.Mudria turi vilties, kad moldaviškus vynus ir divinus pamėgs kinai. Į milijardinę Kinijos rinką jau dairosi šios nedidukės valstybės Pietryčių Europoje vyndariai, tuo labiau kad šios bedugnės rinkos vartotojai šiek tiek žino apie moldavišką produkciją. Be to, kasmet auga Kinijos vartotojų susidomėjimas europietiškomis prekėmis.

Tačiau kol kas moldavai gali didžiuotis savo didžiuliais vyno rūsiais, tokiais kaip Krikovos miestelyje. Iki paties moldaviško vyno išpopuliarinimo ir eksporto apimties ryškesnio padidėjimo dar labai toli.