Lietuvai reikia stebuklo, kad per artimiausius dvejus metus ji įgyvendintų ES reikalavimus atliekų tvarkymo srityje. Aplinkos ministerija tokio stebuklo tikisi įpareigodama gamintojus tvarkyti atliekas realiai, o ne popieriuje.

Rezultatų nematyti

Milžiniškos investicijos ir ES parama, išleista atliekų tvarkymo sistemai sukurti, Lietuvoje kol kas neduoda apčiuopiamų rezultatų. Atvirkščiai, rodikliai kasmet tik blogėja. Prieš kelerius metus sąvartynuose buvo šalinama apie 86 proc. atliekų, o dabar – net 90 proc. Taigi vos 10 proc. šiukšlių yra rūšiuojama ir perdirbama.

Turint tokius skaičius prieš akis, akivaizdu, kad Lietuva nesugebės įgyvendinti užsibrėžto tikslo – 2013 m. net 50 proc. atliekų srauto rūšiuojama ir perdirbama, perpus sumažintas bioskaidžių atliekų kiekis sąvartynuose, o elektronika, galvaniniai elementai, akumuliatoriai, lempos ir pan. net nepatenka į sąvartynus. Visa tai reiškia, kad tik laiko klausimas, kada mūsų šalis sulauks ES institucijų dėmesio ir grasinimų milžiniškomis baudomis už nesugebėjimą išsikuopti.

"Milijonai švietimui, planuojamiems pastatyti įrenginiams, šimtai tvarkymo įmonių, ministerija dirba ir galų gale tik toks skaičius", – apie paradoksalią situaciją kalbėjo Lina Šleinotaitė-Budrienė, bendrovės "Ekokonsultacijos" vadovaujanti partnerė.

Ydinga sistema

"Jau pernai vykusiame Atliekų tvarkymo forume jo dalyviai pripažino, kad atliekų tvarkymo ir perdirbimo sistema neveikia. Pirmiausia žlugo baterijų surinkimo sistema. Pernai sugriuvo paskutinė – elektronikos surinkimo ir tvarkymo sistema", – konstatavo "Ekokonsultacijų" atstovė. Atliekų tvarkymo sistemos ydas galutinai atskleidė ekonomikos sunkmetis, kai įmonėms ėmus taupyti dar daugiau atliekų pradėjo keliauti į sąvartynus.

Paklausti, kodėl šiandien turime tokią apgailėtiną padėtį atliekų tvarkymo srityje, specialistai vardija keletą dalykų: mentalitetas, neveikianti gamintojo atsakomybė, ydingai pradėta ir įgyvendinama atliekų tvarkymo sistemos pertvarka.

Aplinkos ministerijos (AM) Atliekų departamento vadovė Vilma Karosienė teigė, kad prieš metus ministerija parengė teisės aktų, numatančių atliekų tvarkymą ir gamintojo atsakomybę, pataisas. Lygiai metus šie pakeitimai buvo derinami ir tik prieš porą savaičių pagaliau pasiekė Vyriausybę.

Šiandien AM atstovai Vyriausybės nariams pasakos, kokią mato šalies komunalinių atliekų tvarkymo sistemą, kokie pokyčiai turi įvykti, kad Lietuva įvykdytų savo įsipareigojimus ES, pristatys siūlomas teisės aktų pataisas. Vienas svarbiausių ministerijos siūlomų pakeitimų – įgyvendinta gamintojo atsakomybė.

Nors ir dabar galiojantys teisės aktai numato, kad už tam tikrų atliekų tvarkymą yra atsakingi gamintojai ir importuotojai, ministerija pripažįsta, kad sistema neveikia, todėl ir kaupiasi šiukšlės sąvartynuose. Tad ką gi nauja siūlo AM, kad gamintojai vis dėlto imtų tvarkyti atliekas?

Perkama atsakomybė

Teisės aktai reikalauja, kad turi būti rūšiuojamos ir perdirbamos pakuočių, elektronikos, baterijų ir akumuliatorių, alyvų ir transporto priemonių, kitų apmokestinamų gaminių atliekos. Šiandien galiojantys įstatymai numato, kad už minėtų atliekų tvarkymą atsakingi gamintojai. Įmonių, kurios gamina ir importuoja tokius gaminius Lietuvoje, yra apie 15 tūkst. Kiekviena jų turi savo įpareigojimus, kiek atliekų per metus turi sutvarkyti.

Kad įgyvendina šį reikalavimą, įmonės įrodo aplinkotvarkininkams pateikdamos iš perdirbėjų pažymas, kuriose nurodoma, koks atliekų kiekis esą sutvarkytas. Praėjusią savaitę vykusio metinio Atliekų tvarkymo forumo dalyviai atvirai pasakojo apie lengvai ir pigiai perkamas bei parduodamas pažymas, iš tiesų neatspindinčias realiai surinktų ir sutvarkytų atliekų kiekio, t. y. gamintojai pažymose deklaruoja sutvarkę daugiau atliekų nei skelbiasi sutvarkiusios tuo užsiimančios įmonės.

Ministerija ir nusitaikė į šią ydingą praktiką ir žada panaikinti pažymų sistemą.

Mokame du kartus

AM tikisi, kad panaikinusi pažymų sistemą išspręs dalį problemos ir nukreips gamintojų bei importuotojų pinigus į savivaldybių komunalinių atliekų tvarkymo įmones. Užuot pirkus pažymas, gamintojams ir importuotojams siūloma burtis į organizacijas, kurios sudarytų sutartis su savivaldybėmis ar jose atliekas tvarkančiomis įmonėmis. Nenorintys to daryti gamintojai galės mokėti mokestį.

"Šiuo metu už atliekų tvarkymą sumoka gyventojai ir tai daro du kartus: mokėdami už pakuotę ir už komunalinių atliekų tvarkymą. Gamintojai nieko nemoka, panaudotas pakuotes tiesiog surinkdami iš prekybos centrų. Siūlomais pakeitimais siekiama, kad gamintojų pinigai būtų realiai skiriami atliekoms tvarkyti ir pasiektų savivaldybes ar jose veikiančias komunalinių atliekų tvarkymo įmones", – kalbėjo L.Šleinotaitė-Budrienė.

Visi šie reikalavimai numatyti Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo, Mokesčio už aplinkos teršimą ir Atliekų tvarkymo įstatymų pataisose. Jei joms bus pritarta, nauja tvarka įsigalios nuo 2012 m.

Daugiau mokės gyventojai?

Tačiau šiandien, išskyrus pačią AM, ko gera, nedaugelis tiki, kad nauji pasiūlymai iš esmės pakeistų padėtį.

"Ar sistema bus geresnė, pasakysim, kai ji pradės veikti", – atsargiai naujoves vertino elektronikos atliekas surenkančios ir perdirbančios įmonės "EMP Recycling" vadovas Almontas Kybartas.

L.Šleinotaitė-Budrienė atviresnė. Jos teigimu, pagrindinė dabartinės atliekų tvarkymo sistemos bėda – nepakankama kontrolė. Ta pati problema gali pakišti koją ir įgyvendinant naujus pasiūlymus. "Aš kelis kartus klausiau ministerijos atstovų, kaip bus vykdoma kontrolė, tačiau atsakymo negavau", – kalbėjo pašnekovė.

Anot jos, ir dabartinė sistema veiktų, jei pakaktų kontrolės. "Pažymų naikinimas nėra panacėja. Esu pesimistė dėl siūlomų pataisų", – sakė ji.

Nors atvirai pripažįstama, kad šiandien gyventojai moka už šiukšlių tvarkymą, niekas nedrįso pasakyti, ar dėl naujųjų ministerijos siūlymų žmonėms atpigtų komunalinių atliekų tvarkymas. "Kainos, už kurias atliekos tvarkomos Lietuvoje, neatitinka tiesos. Tad ateityje atliekų tvarkymas turi brangti", – prognozavo L.Šleinotaitė-Budrienė.

Kitas klausimas, ar spaudimas gamintojams ir importuotojams realiai tvarkyti atliekas, neprivers jų tiesiog padidinti produkcijos kainų. "Gamintojai jau dabar į kainą yra įskaičiavę išlaidas atliekoms tvarkyti. Tad gaminiai neturėtų brangti", – sakė V.Karosienė. Vis dėlto ji pripažino, kad šiek tiek kainos gali keistis, tačiau tik dėl spekuliacijų.

Vartų mokesčio baimė

Įgyvendindama ES reikalavimus uždaryti senus ir nesaugius sąvartynus, kurių Lietuvoje buvo skaičiuojama šimtais, Lietuva sukūrė regioninius atliekų tvarkymo centrus. Bėda tik ta, kad jiems įkurti teko pasitelkti ne tik ES paramą, bet ir skolintis. Dabar šie monstrai suinteresuoti gauti kuo daugiau šiukšlių, kad turėtų kuo didesnes pajams ir galėtų atsiskaityti su bankais.

"Tokia padėtis liks, kol nebus padidintas sąvartyno mokestis, o tai – politinis sprendimas, ir valstybė delsia. Dabar ministerija kalba, kad dar porą metų jis nebus didinamas. Tokiu atveju vežti į šiukšlyną pigiausia. Sutvarkėme sąvartynus, bet sukūrėme monstrus, kuriems reikia paskolas grąžinti. Jie stabdo perdirbimą, nes jiems tai nenaudinga", – kalbėjo vadovaujanti "Ekonkonsultacijų" partnerė.

Visi pripažįsta, kad problemą padėtų spręsti vadinamojo vartų arba įvažiavimo į sąvartyną mokesčio padidinimas. Šiuo metu galiojantis 40–70 litų už toną mokestis neskatina nei rūšiuoti, nei perdirbti atliekų, juk kur kas paprasčiau ir pigiau išvežti į sąvartyną.

Pavyzdžiui, Lenkijoje iki šių metų buvo 200 litų už toną sąvartyno, arba vartų, mokestis, nuo 2010 m. įsigaliojo 250 litų už toną mokestis, o nuo 2013-ųjų jis sieks 430 litų už toną.

"Dabartinis sąvartyno mokestis Lietuvoje neatitinka tiesos, – pripažįsta V.Karosienė. – Tačiau padidintas jis gali būti tik tada, kai turėsime veikiančią sistemą. Jei dabar padidintume, tai reikštų viena, kad užkrautume vartotoją didesniais mokesčiais už šiukšlių tvarkymą."

Vartų mokestis yra savivaldybių valioje, o artėjant rinkimams nė viena jų tikrai nesiryš didinti šiukšlių tvarkymo kainų gyventojams. Kartu ir neskatins rūšiuoti ir perdirbti šiukšles.

Kiek šiukšliname?

Lietuvoje per metus susidaro 1,3 mln. tonų komunalinių atliekų – vidutiniškai apie 400 kilogramų kiekvienam šalies gyventojui. Iš jų tik 10 proc. šalinama ne sąvartynuose. Beveik pusę visų komunalinių atliekų srauto sudaro maisto, virtuvės ir žaliosios atliekos, 15 proc. – popierius ir kartonas, apie 10 proc. – plastmasė, apie 7 proc. – stiklas, apie 3 proc. – metalai, apie 15 proc. kitos nedegios ir apie 5 proc. – degios atliekos.

Bioskaidžios atliekos – tai maisto, virtuvės, žaliosios, popieriaus, kartono, natūralios tekstilės ir odos, medienos atliekos.

Kiek elektronikos atliekų sutvarkome?

Metai Kg vienam gyventojui

2006 2,98

2007 3,38

2008 3,26

2009 2,04

2010 mažiau nei 2*

* – prognozė

Pastaba: Lietuva įsipareigojusi per metus surinkti 4 kg elektronikos atliekų vienam gyventojui.