Signalas labai aiškus – karas tarp Graikijos krepšinio sirgalių tęsiasi. Ir kaip vienbalsiai tvirtina graikų žurnalistai, jis nė neketina baigtis.

„Padėtis tik blogėja“, – kategoriškai tinklalapiui teigė kalbinti Graikijos žiniasklaidos atstovai. Ir patys krepšininkai bei treneriai keletą metų prisibijodami kalba, kad vieną dieną aikštelėje gali įvykti kas nors labai blogo – tai, dėl ko kažkas iš aikštėje esančiųjų netektų gyvybės.

Už aikštės ribų nelaimingų įvykių jau būta. Pavyzdžiui, po susirėmimų mirdavo vienas ar kitas „Panathinaikos“ ar „Olympiacos“ gerbėjas. Tačiau smurtas buvo per plauką ir nuo pačių krepšininkų. Pernai abiejų klubų sirgaliai surengė atakas prieš, sakykime taip, „autobusus“. Eurolygos finalo ketverte Stambule „Panathinaikos“ aistruoliai akmenimis apmetė ir gerokai apgadino „Olympiacos“ autobusą. Šie atkeršijo su kaupu – užpuolė „Panathinaikos“ autobusą su jame buvusiais žaidėjais. Po šio incidento Atėnų ekipos legionierius iš JAV Stevenas Smithas sunkiai atsigavo psichologiškai ir vėliau vasarą paliko komandą – nelaimės autobuse tą kartą pavyko išvengti tik per stebuklą.

Tačiau ne visada viskas buvo taip blogai. Neramumai prasidėjo maždaug 1995 metais. Prieš tai „Panathinaikos“ ir „Olympiacos“ komandų gerbėjai arenas užpildydavo lygiai – per pusę. Tai, kas šiandieninėje Graikijoje būtų tiesiog neįmanoma. Šiuos žodžius puikiai patvirtina tai, kad per Graikijos taurės finalą aistruoliai net neišlaukė mačo pradžios – dėl chuliganizmo buvo išprašyti iš salės dar prieš rungtynių pradžią skelbiantį švilpuką.

O praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje situacija buvo panaši į šių dienų „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ akistatas. Kažkokie konfliktai, bet nieko rimto. Bet, kaip portalui Krepsinis.net pasakojo graikų žurnalistai, situacija ėmė blogėti. Taip sutapo, kad smurtauta ne tik sporte, bet ir pačioje visuomenėje – ypač padaugėjo susirėmimų tarp skirtingų politinių pažiūrų atstovų.

Kai politiniai priešai kažkada aprimo, sporto sirgaliai nesustojo. Graikai svarstė, kodėl karas nesibaigė. Pagrindinės nuspėjamos priežastys – prasta šalies ekonominė situacija. Galbūt sunkumų prislėgti žmonės į sporto renginius ėmė eiti ir todėl, kad išlietų savo pyktį ir nusivylimą.

„Šį karą sustabdyti jau labai sunku. Būtų gerai bent tiek, kad jis iš aikštės persikeltų už jos ribų“, – tokią viltį išreiškė žurnalistas Vassilis.

Ir patys graikai piktinasi, kad sirgalių negali sustabdyti ir tie, kas turėtų tai padaryti – policija. Žurnalistai supranta, kad neįmanoma, jog pareigūnai būtų kiekviename arenos kampe ir stebėtų kiekvieną judesį, tačiau būtina kažko imtis. Kad ir įrengti modernias apsaugos kameras. Šia patirtimi remiamasi Anglijos futbolo „Premier“ lygoje. Kameromis užfiksavę prasikaltusiųjų veidus, vėliau apsauginiai galėtų neįleisti chuliganų į rungtynes. Kad ir visam gyvenimui, kaip rodo patirtis. Taip Anglija susitvarkė su futbolo chuliganų problema, kuria garsėjo visame pasaulyje.

Tačiau graikai nebūtų graikais. Nors aistruoliai kaltinami už chuliganiškus veiksmus, pasirodo, sirgalių siautėjimas yra ir iš dalies naudingas komandoms.

„Ir patiems klubams reikia tokių sirgalių, – pripažįsta žurnalistas Giorgos. – Ypač per finalo seriją, nes aistruoliai gali įbauginti varžovus.“

Ne veltui kai kurios Lietuvos krepšinio sirgalių grupės dažnai kaip savo veiklos pavyzdį mini graikų aistruolius. Tačiau, žinoma, komandos vaizdinio ir garsinio palaikymo prasme. O karas, savaime aišku, negali būti pavyzdys niekam.

Graikų nesugebėjimas susitvarkyti su aistruoliais kelia ir šiokią tokią nuostabą. Sakoma, kad kai labai nori, viskas įmanoma. Modernios apsaugos kameros, griežta į areną patenkančių sirgalių patikra ir taip toliau. Priemonių yra, bet ar dejuojantys graikai iš tiesų deda visas pastangas chuliganizmui sustabdyti?

Krepšinis.net, Donatas Urbonas