Klaipėdos jaunimo teatras, nors ir taikydamasis prie pasaulį apėmusios pandeminės situacijos, siekia padovanoti klaipėdiečiams įsimintiną ir kokybišką teatro šventę – kaip ir kiekvienais metais, šiemet taip pat vyks kūrybinės dirbtuvės, bus rengiami spektakliai, kuriuos žiūrovai galės išvysti Klaipėdos kultūros fabrike bei tam numatytose miesto erdvėse. Tačiau renginys bus kiek kitoks, nei įprastai. Apie tai, kuo festivalis bus kitoks, ir kas laukia žiūrovų, kalba Klaipėdos jaunimo teatro aktorės, festivalio organizatorės Ieva Pakštytė ir Justina Burakaitė.

– Festivalis rengiamas jau aštuntus metus, tad būtų įdomu apžvelgti jo istoriją, evoliuciją. Kokia festivalio kelionė, kaip keitėsi formatas?

Justina: Pirmieji festivalio metai buvo skirti užmegzti pokalbius tarp skirtingų teatrinių mokyklų, rasti santykį su žiūrovu ir jį pasikviesti ne tik į spektaklius, bet ir į aptarimus, diskusijas. Kitais metais pamatėme, kad mums trūksta ryšio su teatrologais ir kritikais, tada juos pasikvietėme dalyvauti, stebėti, reflektuoti ir vesti diskusijas po parodytų spektaklių.

E. Sabaliauskaitės nuotr.

Tretieji festivalio metai buvo skirti jauniems režisieriams, Klaipėdos publikai buvo parodyta dešimt spektaklių. O nuo ketvirtojo festivalio pradėjo keistis formatas. Mes supratome, jog turime didelį norą pabandyti dirbti kartu su tarpusavyje nepažįstamais kūrėjais. Taip atsirado kūrybinės dirbtuvės. Burtų keliu būdavo suformuojamos grupės, kurios vėliau, įvairiose Klaipėdos erdvėse, parodydavo žiūrovams ir kitiems dalyviams, kokį pasirodymą jiems pavyko sukurti.

Su šiek tiek pokyčių šis formatas išlieka panašus ir dabar. Kiekvienais metais stengiamės įnešti naujų iššūkių kūrėjams ir tobulinti formatą. Šiais metais turėsime dvi programas – „SPRINT“, kurioje dalyvaujantys kūrėjai kurs pasirodymą kas dvi dienas, ir „LONG“ programą, kurios pasirodymas bus parodytas penktosios dienos vakarą.

– Iš aštuonių metų renginio istorijos, kokius pasiekimus/atradimus/iššūkius ir trūkumus (pvz. intrigos su žiūrovu trūkumas ar kt.) galėtumėte įvardinti?

Ieva: Didžiausias pasiekimas yra kasmet besiplečiantis teatro kolegų ir draugų ratas, kuris paprastai susiburia Vilniuje, o uostamiesčio nepasiekia. Tad aštuntus metus susitikdami Klaipėdoje, vis iš naujo susipažįstame su kolegomis kūrėjais, matome vieni kitų progresą, ateinančius naujus veidus ir vardus. Nors teatrams nesvetima konkurencija, tačiau smagu kiekvienoje trupėje turėti bičiulių, bendrauti, ateiti į vieni kitų spektaklius ir toliau tobulėti.

Ne mažesnis pasiekimas yra ir po kiekvieno festivalio Klaipėdos jaunimo teatre sukuriamas spektaklis su vienu ar keliais festivalyje dalyvavusiais režisieriais. Taip plečiamas ir uostamiesčio žiūrovo akiratis, nes dažnai, per JTD užsimezgusių kūrybinių ryšių dėka, savo teatrines idėjas Klaipėdoje pristato jauni režisieriai, dar nepažįstami vietinei publikai.

E. Sabaliauskaitės nuotr.

Vis dėlto, manau, kad pagrindiniu festivalio trūkumu išlieka ryšio su žiūrovu silpnumas. Netradicinis festivalio formatas, renginiai ne teatrinėse erdvėse, jauni veidai vis dar atbaido klasikinę teatro publiką, ji mieliau lieka tamsiose teatrų salėse ir įtariai žiūri į sceninius eksperimentus. Matome žiūrovus, kurie seka mūsų veiklą kasmet, įsijungia į diskusijas, tačiau tokių vis dar mažuma. Labai norėtųsi, kad mes, kaip renginio organizatoriai, galėtume pasiūlyti plačiam žiūrovų ratui tinkamą produkciją, o patys žiūrovai atrastų savyje daugiau drąsos ir smalsumo pamatyti kažką naujo ir netikėto.

– Dėl nelauktai ištikusios pasaulinės pandemijos festivalyje „Jauno teatro dienos“ nedalyvaus užsienio kūrėjai, nors renginio tarptautiškumas buvo numatytas dar didesnis nei praėjusiais metais. Ar dėl to labai pasikeitė šių metų festivalio programa?

Justina: Kaip ir visiems renginių organizatoriams, mums irgi reikia stebėti vykstančią situaciją pasaulyje, todėl ir festivalis, turėdamas planą A, turėjo rasti ir planą B, ir C. Teko perkelti datą ir galvoti apie saugų formatą tiek dalyviams, tiek žiūrovams. Bet mums pavyko rasti sprendimus, kurie leis įvykti kokybiškam ir ilgai lauktam festivaliui.

E. Sabaliauskaitės nuotr.

– Praėjusiuose festivaliuose atviri trumpo metro spektakliai buvo rodomi „Švyturio“ arenoje, Klaipėdos kultūros fabrike buvo įkurtas specialus palapinių – lauko paviljonų miestelis, kuriame kūrėjai įgyvendino savo pasirodymus. Kokiose erdvėse šiais „koronaviruso metais“ vyks spektaklių peržiūros?

Ieva: Festivalio konceptas nemažai kito dėl karantino situacijos. Pasikeitė renginio data – „Jauno teatro dienos“ pirmą kartą vyks vasarą, tad kol kas planuojame sugrįžti į atviras lauko erdves. Kadangi šiemet festivalis vyks dviem kryptimis, tai ir renginiai bus skirtingi: 26 ir 28 dienomis trumpųjų teatro dirbtuvių „SPRINT“ metu sukurti pasirodymai vyks viešuose miesto erdvėse. O 29 dieną vyksiantis ilgųjų teatro dirbtuvių „LONG“ jungtinis pasirodymas vyks Kultūros fabriko salėje. Toks planas egzistuoja šią akimirką, tačiau, kadangi situacija su renginiais ir susibūrimo vietomis nuolat keičiasi, neatmetame galimybės, kad teks dar kartą persvarstyti būsimų pasirodymų erdves. Šiaip ar taip, rasime tiek kūrėjams, tiek žiūrovams tinkamą variantą – festivalis tikrai kažkokioje erdvėje įvyks.

E. Sabaliauskaitės nuotr.

– Ar „Jauno teatro dienos“ turi atitikmenį užsienyje, galbūt yra panašių renginių, kurių patirtį būtų galima palyginti su Lietuvos?

Ieva: Tiesą sakant nežinome tokio atitikmens, tačiau neabejoju, kad plačiame teatro pasaulyje yra panašių kūrybinių dirbtuvių. Šiaip ar taip, kurdami festivalio konceptą ir veiklas, vadovaujamės savo ir festivalyje jau dalyvavusių teatro profesionalų nuovoka: kartu ieškome tobulinimo galimybių ir į užsienio pavyzdžius nesidairome. Taip tikimės išlaikyti „Jauno teatro dienų“ originalumą.

– Kokių teatro profesionalų iš visos Lietuvos šiemet sulauksime, galbūt bus naujų, perspektyvių kūrėjų, tačiau dar nedalyvavusių renginyje?

Ieva: Kasmet siekiame pasikviesti festivalyje dar nedalyvavusius kūrėjus ir taip plėsti pažįstamos teatro bendruomenės ratą. Šiemet sulauksime šešių dar nesutiktų režisierių – Kirilo Glušajevo, Gintarės Minelgaitės, Žilvino Vingelio, Gretos Štiomer, Uršulės Bartoševičiūtės ir Augusto Gornatkevičiaus. Dalis festivalyje dalyvausiančių scenografų ir dramaturgų jau yra buvę JTD, bus ir atvyksiančių pirmą kartą. Dar sulauksime 22 aktorių iš visos Lietuvos. Šiemet turime apsiriboti dalyviais iš Lietuvos, tačiau jie kasmet mus nustebina savo kūrybiniais sprendimais ir įrodo, kad mūsų šalyje yra daug perspektyvių kūrėjų – kol kas dar nepritrūkome žmonių, kuriuos norėtume pakviesti.

E. Sabaliauskaitės nuotr.

– Renginys patrauklus tuo, kad kūrėjai turi galimybę ne tik megzti tarpusavio ryšius, bet ir mokytis vieniems iš kitų, pamatyti skirtingą kūrybinį braižą. Ar teko pastebėti, ką naujo atranda dalyviai, kaip tai atsiliepia jų tolesniam kūrybiniam gyvenimui?

Justina: Vienas iš svarbiausių festivalio džiaugsmų yra pamatyti, kad užsimezgę nauji darbiniai santykiai su festivalio pabaiga nepasibaigia. Vieni kitus atranda ir režisieriai, aktoriai, dramaturgai ir scenografai. Kai po metų pamatai, kad kažkas kartu dirba prie naujo spektaklio, džiaugiesi, kad jų teigiama patirtis festivalio metu pavirto į ilgalaikius kūrybinius santykius.

Festivalio programos ieškokite „Jauno teatro dienos“ oficialioje svetainėje: www.jtd.lt bei socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje Jauno teatro dienos.