Labai rimti reikalai

O jei tiksliau – didikų Pacų rūmuose įsikūrusiame penkių žvaigždučių "Pacų" viešbutyje "apsigyveno" net 159 tapytojos paveikslai. Kai kurie jų – ir įspūdingų dviejų metrų aukščio ar pločio matmenų.

Dalia neneigia, jog uostamiesčio verslo centro, kuriame ji nuomojasi patalpas savo tapybos užsiėmimų studijai, nuomotojai ją ne juokais nustebino pasiūlymu imtis tokio ambicingo projekto.

"Kai vieną dieną man pasakė, kad jiems reikėtų daug paveikslų, iš pradžių pamaniau, kad turbūt kalba eina apie mano studijos tapytojų darbus. Tačiau kai man ėmė pasakoti apie tą projektą ir jo apimtis, supratau, kad tai labai rimti reikalai, – prisiminusi šyptelėjo pašnekovė. – To dar niekada nėra buvę. Ir apskritai nežinau, kiek dailininkų per savo gyvenimą sulaukia tokių užsakymų. Turbūt vienetai."

"Pacų" viešbutis – tai pirmasis Baltijos šalyse viešbutis, kuris priklauso tarptautiniam "Design Hotels" tinklui.

"Prieš imantis darbo, žinoma, pirmiausia man parodė šio viešbučio interjero projektą ir vizualizacijas, kokios stilistikos tie darbai turėtų būti. Tai yra lieti darbai. Perverčiau pasaulinę literatūrą – tokie dabar ypač ant bangos", – pasakojo menininkė.

Neužtenka užtėkšti dažų

Savita maniera – smulkiais kvadračiukais – savo paveikslus tapanti kūrėja juokavo, kad tokiu būdu ji šio užsakymo būtų neįgyvendinusi ir iki savo gyvenimo pabaigos.

Tačiau sykiu patikino, jog tai nereiškia, kad viešbučio dekoracijomis tapusius darbus sukurti buvo vienas juokas.

"Iš tiesų nėra taip paprasta, kaip gal kažkam atrodo – užtėškei kibirą dažų, ir viskas. Nors gal tie darbai ir greičiau pasidaro, bet tai yra labai sudėtingos abstrakcijos, reikalaujančios daug ieškojimų. Tai yra savotiška meditacija – eini ir eini aplink juos nuo ryto iki vakaro, nes negali šiaip sau palikti, ne ten, ne taip nubėgs. Kitą kartą dirbi dirbi, bet kažkoks paveikslas lieka ir nepasiduoda kokį mėnesį. Atidedi, vėl prie jo po kiek laiko sugrįžti, pasižiūri naujomis akimis", – atskleidė tapytoja.

Tie, kuriems gerai žinomas D.Kirkutienės braižas, buvo nemenkai nustebę, išvydę naujuosius jos darbus – jų fotografijomis feisbuke pasidalijusi menininkė sulaukė gausybės komplimentų.

"Tačiau iš tiesų man pačiai tokia technika priimtina, juk baigusi studijas liejau batiką. Man labai smagus tas gaivališkumas", – prisipažino Dalia.

Į nugarą niekas nekvėpavo

Kaip tikino kūrėja, ji nesijautė įsprausta į konkrečios stilistikos ir terminų rėmus.

"Aišku, kad rėmai buvo, bet jie buvo platūs. Niekas už nugaros nestovėjo, užsakovai iš viso nesikišo į kūrybinį procesą. Tad iš principo dariau tai, ką noriu, tik iš tos stilistikos, kuri man buvo padiktuota. Na, dar reikėjo derintis prie to, kokios spalvos bus sienos: pilka, balta, juoda. Ir mano darbai turėjo būti pilki, balti ir juodi. Tie darbai taip ir buvo traktuojami – kaip dekoracijos bendrai stilistikai, reikėjo sukurti atitinkamą visumą. Kiek žinau, užsakovai labai ilgai derino tą viešbučio projektą ir galiausiai pasiūlė patį įdomiausią variantą, nes nei Ryga, nei Talinas negavo tos franšizės", – kalbėjo Dalia.

Tiesa, menininkė neslepia, jog vieną darbą užsakovai vis dėlto "išbrokavo".

"Restorano erdvei skirtam paveikslu sumaniau panaudoti daugiau bronzos. Kai užsakovams nusiunčiau nuotrauką, jiems darbas pasirodė per daug geltonas. Sako, gal geriau pakeiskime. Štai taip ir "išbrokavo", o po to pirkėjai dėl to paveikslo vos nesusimušė", – prisiminusi juokėsi pašnekovė.

Darbas kaip Norvegijoje

Įgyvendinti projektą kūrėja neužtruko visų metų, tačiau darbas buvo labai intensyvus ir produktyvus – per dieną Dalia sukurdavo ir po kelis darbus.

"Pradžia buvo praėjusią gegužę, kai pradėjau darytis eskizus. Lieti pradėjau liepos pradžioje, o iki lapkričio pabaigos buvau beveik viską pabaigusi. Buvo nemažai ir techninio darbo – vien nulakuoti reikėjo visos savaitės dirbant ištisai nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro. Man padėjusi sesuo sakė, jog dirba kaip Norvegijoje, nors Norvegijoje niekada ir nėra dirbusi", – šypsojosi pašnekovė.

Menininkė pripažino, kad labai daug ir intensyviai dirbant nuotaikų kaita neišvengiama.

"Tai labai savimi nusivili – viskas tada atrodo negerai, negražu, tai ateina tokie momentai, kada, priešingai, viskas atrodo taip gražu, taip gerai! Tačiau pailsi porą dienų, sukuri visai kitokį paveikslą, sau, visiškai atsiribodama nuo projekto. Tad šalia tų 159-ių atsirado ir dar nemažai papildomų darbų", – pasakojo kūrėja.

Kartą paragavęs...

Ilgus mėnesius Dalia gyveno milžiniškų drobių apsuptyje – kaip juokavo pati, rodėsi, jog net namai sumažėjo fiziškai.

Kūrėja neneigė, jog visiems darbams neseniai iškeliavus jau į savo tikruosius namus, teko patirti ir savotišką liūdesį, ir frustraciją.

"Taip susigyveni su tais paveikslais, jog atrodo, tarsi atiduotum savo kūdikį. Kai manęs klausia, kaip jaučiuosi, atsakau, kad geriau, nei tada, kai išleidau knygą. Bet panašiai. Apima kažkoks keistas jausmas. Nesu iš tų žmonių, kurie sužvaigždėtų, "pasikeltų", priešingai – aš užsiimu saviplaka. Nesakau, kad buvo galima padaryti geriau. Bet gal kitą kartą darydamas jau darytum kitaip?" – svarstė menininkė.

Kūrėja atvira – šis projektas jai tapo savotišku išsilaisvinimu.

"Aš taip džiaugiausi tuo procesu. Man patiko tai, ką dariau, tai buvo toks tikras draivas. Dabar negaliu grįžti prie tų savo kvadratėlių, ir dar klausimas, ar išvis prie jų grįšiu, nes negaliu sustoti, toliau lieju tuos paveikslus", – juokėsi Dalia.