– Papasakokite apie save. Kas yra Daina?

– Esu gana įvairiapusė asmenybė. Svarbiausia man gyvenime, kad ir kaip būtų, yra mano šeima. Dar labai myliu gamtą, patinka kūryba. Manau, be aistros ir meilės kurti nebūtų įmanoma – jausmas mene yra labai svarbus.

Esu gamtos vaikas – labai didelę dienos dalį praleidžiu gamtoje. Nesvarbu, koks metų laikas, visada išeinu pasivaikščioti. Kaip sakoma, nėra blogo oro – yra bloga apranga. Išėjusi pasivaikščioti įsikvepiu geriems darbams, geroms mintims, ir man, kaip kūrėjai, tai labai svarbu. Būtent gamta mane įkvepia kurti, ten kyla daugiausia idėjų, todėl ir mano kūryboje labai daug gamtos motyvų. Visada vaikštau be ausinių ir klausausi gamtos. Taip įsikraunu. Kai kas nors man sako, kad jam liūdna, pasiūlau pasivaikščioti gamtoje, pravėdinti galvą – bus šviesesnės mintys, gamta suteiks energijos.

Mano piešiniuose dominuoja gamtos motyvai, taip pat meilės ir tikėjimo tematika. Mano paveikslai susiję su meile, atjauta, užuojauta. Be meilės, manau, šis pasaulis net neegzistuotų. Man meilė labai svarbi – šeimoje, aplinkoje, tarp draugų, tarp tėvų, tarp sesių. Pastebėjau, kad geriausiai galiu kurti, kai esu laiminga, jaučiuosi mylinti ir mylima, vidinės ramybės procese. Tiesa, paauglystės metais buvo atvirkščiai – buvau liūdna paauglė, gana priešiškai žiūrėjau į pasaulį ir piešiniuose tai išreikšdavau. Tačiau net ir tada daugelyje mano piešinių buvo angelų tematika, vadinasi, ir gėriu tikėjau. Angelų tematika man ir dabar nesvetima – moterys su angelų sparnais, kaip švyturys, kaip gėris. Tik tiek, kad paauglystėje daugiau kurdavau, kai jausdavau liūdesį, o dabar – laimę, ramybę, meilę.

Šaltinis: minčių piešiniams menininkė semiasi iš gamtos, joje ieško idėjų, todėl ant jos dekoruotų indų – peizažai, miško gyvūnai ir kiti gamtos motyvai. / D. Danasienės asmeninio archyvo nuotr.

– Kada ir kodėl dailė atsirado jūsų gyvenime?

– Menai domino nuo pat mažų dienų, nes ir šeimoje buvo menininkų. Manau, tas potraukis atėjo iš šeimos. Dailė mano gyvenime atsirado labai ankstyvoje paauglystėje. Tiesa, dar pamenu, kad iš pradžių norėjau groti smuiku, bet būrelyje visos vietos jau buvo užimtos. Buvo vietų mokytis groti violončele, bet nesugundė manęs tas instrumentas. Tada užsirašiau laikyti stojamųjų dailės egzaminų Joniškio Algimanto Raudonikio meno mokykloje. Tėvams net nesakiau – tiesiog nuėjau ir užsirašiau, nors tebuvau gal vienuolikos.

Įstojau, lankiau dailės mokyklą ketverius metus, paskui ruošiausi toliau, ėjau į pamokas pas mokytojus, kad pakonsultuotų, padėtų ir patartų. Kai pabaigiau, net nebuvo kitos kalbos ar minties – stojau į Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetą. Patikėkite, studijų metai ten buvo patys geriausi. Kitaip ir negali būti žmogui, kuris turi aistrą ir yra alkanas žinių. Būtent ten atradau savo naują meilę – molį, tiksliau – keramikos dekoravimą, nes baigiau keramikos specializaciją.

Kiekvienas gali išmokti piešti, bet jei tai darys be jausmo – nepavyks. Menas – ne matematika. Menas neatskiriamas nuo jausmų, saviraiška ateina per jausmą.

Taigi, menai visada buvo mano širdyje, užėmė svarbiausią vietą, jais iki šiol esu labai patenkinta. Net ir per parodas, renginius stengiuosi akcentuoti, kad menas yra visur – tereikia apsidairyti. Pabandykite ir pamatysite, kad tai yra tiesa. Kad ir kur būčiau, stengiuosi kažką toje aplinkoje įžvelgti. Tarkime, būdama draugų rate visada atkreipiu dėmesį į kokią nors įdomią aprangą, tatuiruotes ar gražų makiažą. Būdama svečiuose visada pagiriu, kaip gražiai sutvarkytas gėlių darželis ar namai, atkreipiu dėmesį ir į mažus akcentus namuose. Visi mes gyvename mene ir jį kuriame – ar namuose, ar darbe, ar dar kur nors. Svarbiausia – pajausti, ką kuri. Kiekvienas gali išmokti piešti, bet jei tai darys be jausmo – nepavyks. Menas – ne matematika. Menas neatskiriamas nuo jausmų, saviraiška ateina per jausmą.

– Ar planavote su menu sieti visą savo gyvenimą, vadintis menininke ir kurti?

– Net nebuvo minties, kad darysiu ką kita. Visada galvojau, kad nugyvensiu visą gyvenimą laikydama teptuką rankoje – privalau kurti, privalau skleisti pasauliui kažkokią žinią. Norėjau iškėlusi galvą pasakyti, kad esu menininkė.

Tuomet, kai mokiausi, taip nebuvo, o šiais laikais menininkais save vadina labai daug žmonių. Dabar kurti meną tapo lyg kokia mada. Taip pat yra ir su muzika – labai daug žmonių puola stačia galva. Tačiau nejaučia – tiesiog daro. Net žmonės, kurie neturi nieko bendro su menu, bando piešti. Bandymas piešti ir taip išreikšti savo jausmus yra gerai, tai galime daryti visi, bet tokius darbus parduoti – prieštarauja viskam.

Kad galėtum vadintis menininku, turi paaukoti didelę savo gyvenimo dalį ir išsilavinimui, ir tobulėjimui. Manau, kūrėjai turi tobulėti visą gyvenimą. Nėra taip, kad pabaigiau studijas, ir viskas. Visą gyvenimą turime plėsti savo žinias, susipažinti su naujovėmis, išmokti vis kažką naujo.

Tikslas: tapymo D. Danasienė imasi tada, kai jaučia ūpą, nori išreikšti drobėje jausmą ar sapną. / D. Danasienės asmeninio archyvo nuotr.

– Dabar gyvenate Anglijoje. Kaip ten atsidūrėte? Kokios įtakos turėjo jūsų gyvenimui ir kūrybai?

– Mes su vyru Aleksu susituokėme labai jauni – aš buvau tik neseniai pabaigusi studijas, jis grįžo po tarnybos kariuomenėje. Po studijų norėjau pasisemti praktikos, tad bandžiau darbintis bent praktikante į bendrovę „Kauno Jiesia“, nes norėjau dirbti tai, kas man patiko, o ir prie Kauno jau buvau labai prisirišusi, mylėjau tą miestą. Tačiau ten tuo metu nereikėjo nei praktikantų, nei darbuotojų.

Tad po kokių trejų metelių, 2013-aisiais, nusprendėme su vyru važiuoti pamatyti pasaulio. Kadangi rinkomės tik tą šalį, kurios kalbą mokame, pasirinkome Angliją. Nuvykome ten ir pradėjome po truputį tvirtintis.

Anglija man labai patinka, nes čia labai įspūdinga gamta ir žmonės laisvesni – ypač tai buvo juntama prieš dešimt metų. Atvažiavę mes viską lyginome su Lietuva. Pas mus žmonės tuo laiku buvo gerokai labiau susikaustę – tik išeik į gatvę įdomiau apsirengęs, iškart atsisuks pažiūrėti. Atsisėsk kažkur parke piešti – jau eina, žiūri. Draugų kompanija sėdi – vėl žmonės praeidami nepatenkintais žvilgsniais varsto. Čia apsigyvenę nustojome kreipti dėmesį, kas kaip apsirengęs, kas kaip vaikšto, kas kaip juokiasi, kas kaip elgiasi. Čia tiesiog pati kultūra yra kitokia.

Kurį laiką mes gyvenome mieste, paskui ieškojome, kur galėtume išsikraustyti, kur daugiau žalumos būtų. Maždaug prieš šešerius metus nusipirkome namą ir dabar gyvename labai gražioje vietoje – šalia miškas, ežeras, upė ir viskas pėstute pasiekiama. Šis tas bendro su tuo, kaip gyvenome Lietuvoje – turėjome namuką šalia Kauno marių, buvome gamtoje. Čia pakliuvome į tokią labai gražią vietą, gamtos kertelę, o man gyvenimas šalia gamtos yra labai svarbus.

Žinia: abstrakčių tapybos darbų autorė tiki, kad žmonės, ateinantys į parodas, atranda juose dalelę savęs. / D. Danasienės asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip menai? Ar nuo jų ir Anglijoje neatitrūkote?

– Anglijoje nuo meno nebuvau atitrūkusi, tik tais laikais, kai išvykau, dar nebuvo tiek populiarūs socialiniai tinklai – kad ir turėjome kažkokias anketas susikūrę, niekas ten per daug nieko nekeldavo. Tiesiog kūriau sau, piešiau sau. Tik po kurio laiko, vyro ir sūnėno paskatinta, nusprendžiau, kad gal jau laikas susikurti puslapį, kuriame savo darbus galėčiau parodyti.

Susikūriau, pradėjau ten kelti tokius visiškai paprastus darbus. Iš pradžių buvo gana baisu, nes, kad ir kaip būtų, lauki žmonių pripažinimo ir ta jų nuomonė svarbi – patiks jiems tai, ką darau, ar ne. Tuo metu daugiausia kūriau grafikos darbus ir tapydavau. Tačiau vis krebždėdavo mintis, kad labai noriu dekoruoti, tad pati sau dekoruodavau su paprastais dažais indus, stiklines – kur galėdavau, ten kažką piešdavau.

Didžiausias postūmis buvo, kai nusipirkome namą, – tuomet prasidėjo didžioji kūryba, pradėjau daugiau dirbti su keramika. Norėjau savo kūrinius rodyti, bet mano feisbuko puslapį su visa anketa pavogė. Buvo labai gaila, nes ten jau buvau labai daug darbo įdėjusi, o reikėjo viską pradėti nuo pradžių. Tačiau rankų nenuleidau: tris mėnesius vėl kūrėme puslapį, buvau užsidegusi nauju polėkiu, visos šeimos skatinama.

Kai reikėjo sugalvoti naujajam puslapiui pavadinimą, paskambinau savo mamytei, kuri visada turi puikių idėjų (jeigu kas nors neaišku ar reikia patarimo, visada skambiname mamytei ar tėveliui). Ji iškart, per daug nesukdama galvos, sako: „Tept lept.“ Pagalvojau: tikrai, juk tai žodis, atėjęs į daugelio gyvenimus iš vaikystės. Tad prieš metus atsirado naujas mano kūrybos puslapis „Dainuutė Tept&Lept“, ir viskas sparčiai eina į priekį. Ten keliama tik tai, kas susiję su menais, daugiausia su keramika, nes keramikos dekoravimas yra mano pagrindinė aistra, mano pagrindinė meilė.

Dekoruoju indus specialiai keramikai skirtais dažais, kurie paskui yra prikepinami krosnyje, labai aukštoje temperatūroje, kad dažai nenusiplautų, kitaip sakant – būtų ilgaamžiai. Tai dabar ir yra pagrindinė mano veikla, nes labai mėgstu daryti žmones laimingus – juk gerti kavą iš savo mėgstamo puodelio rytais kiekvienam yra tarsi savotiška terapija. Su mano dekoruotais puodeliais žmonės kava gali mėgautis kūrybiškai, meniškai – žiūrėti į sau patinkantį piešinį.

Minčių piešiniams semiuosi iš gamtos, joje ieškau idėjų. Todėl ant mano dekoruotų indų – peizažai, miško gyvūnai ir kiti gamtos motyvai. Net ir piešdama tai, ką klientai užsako, stengiuosi labai savęs neriboti, nes mano dekoravimas yra šiek tiek kitoks – jis daugiau animuotas. Piešti man turi būti malonu. Tuomet žinau, kad įdedu į kūrinį tą savo gerą jausmą. Tie puodeliai taip ir gimsta – iš meilės, iš jausmo. Meilės puodeliukai.

D. Danasienės asmeninio archyvo nuotr.

– Supratau: dekoruoti keramiką – jūsų mėgstamiausia veikla. Kuri, be jos, taip pat labai svarbi?

– Tapyba. Tapau ant drobės, eksponuoju darbus parodose. Mano paveiksluose yra labai daug jausmo, meilės. Juos piešiu tada, kai jaučiu ūpą, noriu išreikšti drobėje jausmą ar sapną. Dauguma mano tapybos darbų yra abstraktūs – tiesiog, kad pajaustume meilę, tikėjimą, atjautą. Matau, kaip žmonės, kurie ateina į parodas, atranda juose kažkokią dalelę savęs, tik reikia įsigilinti į tuos paveikslus, pamatyti, pajausti. Kai kurie žmonės sako, kad dabar nori grįžti namo, apkabinti savo šeimą, pasakyti, kaip stipriai juos myli, nes be meilės pasaulis sugriūtų.

– Dar turite neįgyvendintų gyvenimo ar meninių planų?

– Pagrindinis mūsų planas – grįžti visam laikui gyventi į Lietuvą. Dabar aš piešiu čia, puodeliai keliauja po visą pasaulį, dauguma darbų grįžta į Lietuvą. Pati kartkartėmis grįžtu į Lietuvą, pristatau savo parodas. Esu labai dėkinga savo šeimai – sesei, tėvams, kurie labai stengiasi, kad mano kūriniai pasiektų adresatus, paveikslų parodas galėtų pamatyti meno mėgėjai vis kitose vietose. Be jų pagalbos tikrai tiek nenuveikčiau.

Ateityje noriu rengti ir dekoravimo kursus, nes yra labai daug žmonių, norinčių to išmokti. Tad planuoju susirasti studiją ir rengti tokius susibūrimus – paleisti mintis ir pažaisti teptuku ant keramikos. Manau, būtų labai smagu įnešti naujų polėkių į visą tą kūrybos procesą.

Taip pat planuoju rengti dailės terapijos kursus. Tai labai svarbu, nes, gyvenant sudėtingame šiuolaikiniame pasaulyje, meno kūryba gali atliepti žmogaus vidines patirtis per piešimą, spalvas, tekstūras. Dailė leidžia ir pajusti, ir išreikšti savo vidinį pasaulį, išgyventi tą santykį su aplinka. Pati Anglijoje pabaigusi dailės terapijos kursus, labai norėčiau ateityje šių žinių suteikti kitiems.

Lietuvą labai mylime, dažnai lankomės. Mylime ir Angliją, nes čia praleidome labai daug laiko. Tačiau noriu visą meninę patirtį ir visas žinias parvežti į Lietuvą.