Prieš rugpjūčio 7-osios vakarą Palangos Antano Mončio namuose-muziejuje vyksiančias meno varžytuves vykęs pokalbis su Vilniaus aukciono namų vadove dailėtyrininke dr. Simona Skaisgiryte-Makseliene atskleidė, kad pajūryje vykstančio aukciono rezultatus visada diktuoja ne atostotogaujančiųjų skaičius, o interesas.

"Stengiamės, kad kiekvienas Vilniaus aukcionas būtų tirštas įvairių autorių, žanrų ir kainos rėžių darbų. Kad būtų lengviau struktūruoti visą rinkinį, jis skaidomas rubrikomis, – sakė ji. – Tradiciškai visuomet yra skiltys "Lietuvos dailė", "Lietuvos grafika", "Išeivijos dailė", "Varia Lituanica". Šalia jų kiekviename aukcione yra "In focus" rubrikos, kuriose plačiau pristatome vieną ar kitą autorių, stilių, žanrą. Dažniausiai aukciono lotų skaičius varijuoja apie 150. Specialiai nesiekiame gausos – siekiame kokybės."

– Visos sukaktys, kurias vežasi į pajūrį Vilniaus aukcionas, yra svarbios, tačiau į kurią iš jų labiausiai norėtumėte atkreipti dėmesį ir kodėl?

– Dvi svarbiausios sukaktys, kurias minėsime Palangoje, yra dviejų žemaičių – tapytojo abstrakcionisto Prano Lapės (1921–2010) ir skulptoriaus Antano Mončio (1921–1993) – šimtmečiai. Pirmąjį Antrasis pasaulinis karas per Švediją nubloškė prie Atlanto, kitą – į Prancūziją. Skulptoriaus A.Mončio kūrybą pristatanti rubrika ypatinga dar ir tuo, kad lėšomis, gautomis už parduotus kūrinius, bus remiama jo sūnaus Jeano-Christophe'o atsiminimų apie tėvą knyga, kurią leidžia leidykla "Aukso žuvys". Taigi tikėtina, kad greitai A.Mončio gerbėjai bus pradžiuginti autentišku pasakojimu apie šį labai įdomaus likimo menininką.

– Paprastai aukcionai yra gyvi renginiai, nes turi ypatingą atmosferą. Ar COVID-19 pandemija pakeitė aukcionų vyksmą?

– COVID-19 pandemija pakoregavo ne tik aukcionus, bet ir visą meno rinką. Mus irgi palietė pokyčiai: pasirūpinome, kad meno kūrinius būtų galima pirkti internetu, o Meno istorijos mokyklos (MIM) paskaitas – stebėti per nuotolį. Sukūrėme specialią interneto platformą www.live.menorinka.lt, kuri nuo šiol papildo aukcioną: joje galima dalyvauti – siūlyti, kelti kainą, pirkti – realiu laiku kartu su gyvai vykstančio aukciono dalyviais.

Visuomenė turtingėja, lavėja, tad vis daugiau atsiranda žmonių, kurie jei ir neužsiima sisteminiu kolekcionavimu, tai bent jau atidžiai perka meno kūrinius savo namams.

Nepaisant to, kad šios priemonės labai palengvina darbą, fiziškai konkrečioje erdvėje vykstančio aukciono renginio neatsisakome, nes jokia interneto platforma neperteikia to jaudulio, azarto, kuris dažnai kyla aukciono vietoje, meno kūrinių apsuptyje. Neatsisakome ir popierinės katalogo versijos: žinome, kad meno gerbėjams malonu ramiai pavartyti leidinį, o ne tik visą laiką kažką skrolinti kompiuteryje ar telefone.

– Kuo išsiskiria pajūrio aukcionų auditorija?

– Pajūrio auditorija yra margesnė: čia ir vietiniai, ir atvažiavę iš kitų Lietuvos miestų, taip pat užsienio turistai. Žmonės labiau atsipalaidavę, persijungę į atostogų režimą, tad daugiau ir spontaniškų pirkimų. Dėl šios priežasties stengiamės atsakingai sudaryti kiekvieno pajūryje vykstančio aukciono rinkinį – kad ir spontaniškas pirkinys džiugintų, ir netektų nusivilti jokiu meno kūriniu, kai praeina azartas.

– Lituanistikos ir dar kolekcijoms bei muziejams nepriklausančių meno kūrinių rinkoje kasmet mažėja. Kaip pavyksta rasti darbų, kurie atkeliauja į aukcionų kolekcijas? Iš kur jie dažniausiai atkeliauja ir kodėl?

– Tai tiesa: vis daugiau kūrinių patenka į galutines rankas, muziejų ar privačias kolekcijas. Visuomenė turtingėja, lavėja, tad vis daugiau atsiranda žmonių, kurie, jei ir neužsiima sisteminiu kolekcionavimu, tai bent jau atidžiai perka meno kūrinius savo namams. Nemažai meno kūrinių pateko į santykinai neseniai atsiradusias privačias, bet visuomenei viešai rodomas kolekcijas. Tarp tokių paminėtinas Lietuvos meno pažinimo centras TARTLE, MO muziejus, "Lewben Art Foundation".

Bet paprastai visi į aukcioną patenkantys darbai atkeliauja iš antrų rankų, todėl ir sakome, kad aukcionas – antrinės meno rinkos pardavimo platforma. Darbui su pirmine rinka, t.y. šiuo metu vis dar kuriančiais menininkais, įkūrėme meno galeriją "Kunstkamera".

– Kuo pajūrio aukcionų kolekcijos paprastai skiriasi nuo tų, kurie vyksta sostinėje?

– Skiriasi Vilniuje ir Palangoje vykstančių aukcionų formatai. Pajūryje tradiciškai didesnį dėmesį sutelkiame į Žemaitijos, Mažosios Lietuvos, Nidos kolonijos autorius, pasiūlome daugiau marinistinio žanro peizažų, kurie labai įvairūs: prieplaukos, uostai ar grynosios marinos, kur perteikiama tik jūros ir dangaus stichija.

– Galima suprasti, kad kiekvieno aukciono misija yra gerokai platesnė, nei tik padėti žmonėms surasti meno kūrinius, nes jau kelerius metus jame galima rasti tokių rubrikų, kurios gal nėra populiarios, bet atlieka švietėjišką darbą ("Nidos kolonija"). Kodėl jums ta misija svarbi?

– Švietėjiška misija yra svarbi kiekviename darbe, srityje, kuri yra socialiai atsakinga. Bet mes turime papildomų motyvų: mums patiems labai įdomu dirbti su mažiau žinomais autoriais ar kryptimis, srovėmis, ieškoti nišinių meno ertmių, iškelti iš ten meno kūrinius, kurie nepagrįstai tūno šešėlyje. Surasti, atpažinti, išnarplioti meno kūrinio istoriją, provinenciją, sukūrimo aplinkybes, paaiškinti prasmę ir vertę – tai  įdomiausi menotyrininkų, galerininkų, aukcionų rengėjų iššūkiai.

– Ar aukcionuose pastebite tam tikras madas – autorių, žanrų, technikų? Kas dabar madinga?

– Tradiciškai meno madas diktuoja ne aukcionų namai, o galerijos ir ypač meno mugės. Aukcionai retai būna novatoriški, bet vis dėlto galvojame, kad mums pavyko Lietuvoje pastimuliuoti kelias kolekcionavimo kryptis, kurios tapo tikrų tikriausiomis madomis (tikiuosi, ilgalaikėmis!) tarp kolekcininkų. Kalbu apie litvakų ir išeivijos meno kolekcionavimą: atitinkamas rubrikas pristatėme dar 2007-aisiais, kai šios kolekcionavimo kryptys dar neegzistavo Lietuvoje. Nuo to laiko reguliariai pristatome diasporos meną, tam skiriame ypatingą dėmesį.

– Kokius pagrindinius akcentus dėlioja šis pajūrio aukcionas?

– Visas aukciono rinkinys sukasi apie kelis centrinius autorius, kurių kūryba yra pristatoma plačiau, sudaromos tarsi mini retrospektyvos. Visų pirma, tai jau minėti – skulptorius A.Mončys ir tapytojas P.Lapė – jiems skirtos atskiros rubrikos. Tačiau gana reprezentatyviai pristatomi ir grafikų Audriaus Puipos (1960–1997), Irenos Daukšaitės-Guobienės, fotografo Juozo Kazlausko (1942–2002) darbai.

– Palanga šiais metais sprogsta nuo poilsiautojų – kaip jums atrodo, ar dėl to galima tikėtis geresnių, nei įprasta, aukciono rezultatų?

– Tiesiogiai nuo žmonių skaičiaus aukciono pardavimų rezultatai nepriklauso: svarbu ne kiek žmonių, bet kokie jie, kokie jų interesai. Menas tampa tik inteligentiškų žmonių poreikiu.