Audiovizualinės novelės

Autorė savo kūrinį „Prarasto grožio beieškant“ apibūdino taip: „Valandą trunkančios audiovizualinės novelės grožio tema, kur tarsi pereinama į kitą laiko dimensiją, kur realybė ima ir susikeičia vietomis su atspindžiais ir šešėliais. Efemeriško grožio ieškojimų amplitudė apima gamtą, kasdienybės objektus ir meną.“

Kompozitorė pasakojo, kad „šis projektas atsirado kaip prieštara vis labiau skubančiai technologijų amžiaus kultūrai ir kasdienybei. Atėję į muziejus pažiūrėti meno, žmonės sustoja vos kelioms sekundėms ir tas trumputis laiko tarpas skirtas nusifotografuoti prie šedevro. O žvelgti ir atkreipti dėmesį į patį meno kūrinį lyg ir nebelieka kada. Tas pats vyksta ir gamtoje – pamatę kokį įstabų gamtos reiškinį, dažnai neskiriame jam pakankamai dėmesio, nes rūpinamės tik tuo, kaip jį užfiksuoti. Savęs net nevarginame klausimu, ar turėsime laiko vėliau pažvelgti į visą sukauptą dokumentuotų akimirkų archyvą. Tad šios „grožio paieškos“ tarsi priverstinai sustabdo mūsų kasdieniškąjį suvokimą ir pagreitėjusį protą, neretai funkcionuojantį automatiniu režimu.“

Kvietimas sustoti, įsiklausyti

Kūrinį sudaro atskiros dalys, įpintos į vientisą dramaturginį audinį. Kai kurios iš jų – anksčiau sukurti „Ramybės Diptikai“ smuikui, elektronikai ir amerikiečio Philipo Van Keureno fotografijos diptikams bei „Apgyvendintos tylos“ fortepijoniniam trio. Kitos kompozicijos – „Mėlyna“, „Efemeriška“, „Atminties šešėliai“ ar „Nuolat nerimstantys ilgesiai“ – tarsi bando apčiuopti paties grožio sąvoką, pasitelkiant poetinius jos epitetus. Čia nekuriama jokia istorija ar naratyvas, tai – tiesiog kvietimas sustoti, įsiklausyti ir nekasdieniškai pažvelgti į įprastus daiktus ar reiškinius – tokius, kuriuos galbūt įvardytume kaip gražius, tačiau dažnai praeitume net nepastebėję.

Ž. Martinaitytė yra ne tik šio projekto muzikinės, bet ir vizualinės dalies autorė. Pasak jos, „vizualinėje plotmėje vienu iš įkvėpimo šaltinių tapo prancūzų impresionisto Claude Monet paveikslai, ypač „Vandens lelijų“ ciklas Paryžiaus L’Orangerie muziejuje, kur didžiulių matmenų drobėse, išsitęsiančiose per visų keturių sienų horizontalę, vandens atspindžių pasaulis neatsiejamai susipina su tikrove, kur apsiverčia įprastinės sąvokos „aukštai ir žemai“, „čia ir ten“. Monet paveikslų išlavinta akis ėmė įžvelgti išsitrynusias ribas tarp realybės ir atspindžių, ir vieną vakarą po lietaus netyčia užfiksavo baloje atsispindinčios Paryžiaus

Notre-Dame katedros fragmentus. Tai buvo tarsi atspindžių pasaulio blykstė, paviliojusi į tolimesnę kelionę po šią atvirkštinę realybę. Rodėsi, kad po kojomis veriasi ištisas anksčiau nepastebėtas pasaulis, kurio egzistavimas dar laikinesnis už mums pažįstamą tikrovę.“

Atliks trio „FortVio“

2019 m. amerikiečių įrašų kompanija „Starkland“ Žibuoklės kūrinį „Prarasto grožio beieškant“ išleido CD formatu. Netrukus jis pelnė du auksinius „Global Music Awards“ apdovanojimus – už geriausią albumą ir geriausio kompozitoriaus įvertinimą. Niujorke gyvenančiai kūrėjai šiemet įteikta Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija bei prestižinė Johno Simono Guggenheimo stipendija.

Koncertinį „Prarasto grožio beieškant“ atlikimą festivalio „Permainų muzika“ kontekste įgyvendins subtiliomis interpretacijomis garsėjantis trio „FortVio“: Indrė Baikštytė (fortepijonas), Ingrida Rupaitė-Petrikienė (smuikas) ir Povilas Jacunskas (violončelė). Jų emocionalus atlikimas užfiksuotas ir anksčiau minėtoje kompaktinėje plokštelėje.

Pasak muzikologo Lino Paulauskio, iš „jos muzikos sklindanti egzistencinė nerimastis ir šviesus liūdesys yra tai, kas įtikina“. Pažinti įstabų Ž.Martinaitytės opus magnum garsovaizdžių pasaulį festivalio „Permainų muzika“ publika galės rugsėjo 23 d. 18.30 val. Klaipėdos koncertų salėje.