Klaipėdos dramos teatras po didžiulio publikos dėmesio sulaukusios Arvydo Juozaičio „Karalienės Luizės“ premjeros rengiasi kitai – pirmajai šių metų premjerai. Žinomo italų dramaturgo Eduardo De Filippo lyrinę komediją „Kalėdos Kupjelų namuose“ režisuoja ilgametis teatro meno vadovas Povilas Gaidys.

Neapolietiška istorija

Naujas spektaklis kuriamas mažojoje teatro scenoje. Premjera numatyta kovo viduryje, o žiūrovai sulauks istorijos apie Luką Kupjelą – paprastą neapolietį, nedidelės spaustuvės darbuotoją, šeimos galvą. Jo šeimoje ne viskas gerai: žmona nuolat burba, sūnus – ne tik lepūnėlis, bet dar ir vagišius. Dukra, ištekėjusi už verslininko, įsimylėjo kitą ir žada su juo pabėgti. Po namus dar slankioja viskuo nepatenkintas Luko brolis, neturintis kur gyventi. Lukas jau prarado viltis suvaldyti savo griūvantį nedidelį pasaulėlį. Tačiau jam svarbiausia – kaip kasmet sumeistrauti Kalėdų prakartėlę, mažytę grožio ir harmonijos salelę. Vis dėlto panašu, kad grožis ir harmonija terūpi tik jam vienam.

Išgarsėjo visoje Europoje

Pjesės autorius italų dramaturgas E. De Filippo (1900–1984) – aktorius, gabus režisierius, talentingas rašytojas, sukūręs 55 pjeses ir išgarsinęs neapolietišką teatrą toli už Italijos ribų. Savo šalyje jis iki šiol švelniai vadinamas tiesiog vardu – Eduardo.

Eduardo pirmąkart pasirodė scenoje, kai jam tebuvo ketveri. Vaikystę ir jaunystę jis praleido teatre – vaidindamas, mėgindamas rašyti nedideles pjeses. Kartu su juo vaidino sesuo ir brolis – su jais 1930 m. Eduardo įkūrė savo trupę „Komiškasis De Filippo teatras“. E. De Fillipo savo pjesėse sugebėjo pratęsti itališkosios commedia dell'arte ir neapolietiškojo dialektinio teatro tradicijas. „Kalėdos Kupjelų namuose“ (1931) ir parašytos Neapolio tarme – tai visiškai nesukliudė pjesei išgarsėti visoje Italijoje, o vėliau ir visoje Europoje.

E. De Fillipo pjesės – tarsi pats gyvenimas. Kartais šiurkštus, kartais graudus, dažnai komiškas ir visada spalvingas. Jose puikiai sudera viskas – groteskas, lyrika, gilus psichologizmas ir taiklūs pastebėjimai, o viską vainikuoja sodrus neapolietiškas humoras.

Lietuvoje dar nestatyta

„Kalėdos Kupjelų namuose“ – Lietuvoje dar nestatytas veikalas. Spektaklio režisierius P.Gaidys sakė pjesę nusižiūrėjęs jau seniai, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių vis atidėdavo. „Tai puiki, meistriškai parašyta komedija ir svarbiausia, kad ne lėkšta. Manyčiau, kad čia geriausias E. De Fillipo kūrinys. Veiksmas intensyviai rutuliojasi, personažai charakteringi, itališki. Šiame veikale iš pirmo žvilgsnio lyg ir nėra mandrybių, tačiau labai graži pagrindinė mintis – kaip svarbu žmogui visą gyvenimą išlaikyti vaikišką švarumą, naivumą, svajonę. Pagrindinis personažas Lukas visą savo gyvenimą išsaugoja norą kasmet sukurti Kalėdų prakartėlę. Kalėdos jam išlieka šventu dalyku. Deja, jį ir jo šeimą supanti realybė kitokia“, – apibendrino P.Gaidys.

Kaskart – lyg egzaminas

Luko Kupjelo vaidmenį kuria Vaidas Jočys. Anot aktoriaus, dar sunku nusakyti, koks bus tas jo Lukas. Vyksta kūrybinis procesas, ieškojimai, reikia atlikti daug namų darbų, visko sugalvoti, kad artėjant premjerai galima būtų išgryninti personažą. „Baigėme pjesės skaitymus ir analizę, dabar – pirmieji žingsniai scenoje. O jie aktoriui kaskart – lyg egzaminas. Išeini lyg ir nuogas, kol pamažėle aprengi savo personažą aktoriniu ir režisūriniu drabužiu“, – metaforomis kalbėjo V.Jočys.

Savo kuriamą Luką Kupjelą aktorius apibūdino kaip naivų žmogų, susikūrusį gražų vaikišką pasaulėlį, o jo netekęs jis netenka visko. „Juk toji prakartėlė Lukui yra žaidimų aikštelė. Ten ir kūdikėlis, ir trys karaliai. Ten yra jo pasaulis, ten jis ir žaidžia, o buitiniai reikalai jam nerūpi. Su tokiu Luku šeimai nėra lengva, dėl to dažnai kyla komiškų situacijų. Tačiau šioje komedijoje yra ir tam tikrų filosofinių bei psichologinių aspektų“, – pabrėžė V.Jočys.

Turi psichologinio krūvio

Naujame spektaklyje vaidmenis kuria ir Renata Idzelytė – Luko žmona Končita, Donatas Švirėnas – sūnus Nenilas, Sigita Gaudušytė – duktė Ninučia, Liudas Vyšniauskas – Luko brolis Paskualinas, Edvardas Brazys – žentas Nikolas, Arnoldas Eisimantas – sūnaus Nenilo draugas Vitorijas Elija, Kazimieras Žvinklys – daktaras bei kiti.

Kostiumais ir scenografija rūpinasi Artūras Šimonis. Anot dailininko, pjesė „Kalėdos Kupjelų namuose“ turi ir psichologinio krūvio, ir buitinio realizmo, ir polinkio į melodramą, ir kartu ji turi klasikinės itališkos komedijos arba commedia dell'arte bruožų. „Tai ir paveikė mano sprendimą, nes su melodramine traktuote galima „nučiuožti“ net į serialinį formatą. O commedia dell'arte pagrįsta šaržuotu, groteskiniu, gatvės menui būdingu laisvesniu traktavimu. Už to ir „užsikabinau“. Mano sprendimuose atsižvelgiama ir į režisieriaus braižą. Jam būdinga buitinė logika. Man buitinis teatras nėra artimas, tačiau teko griebtis kompromiso“, – atviravo dailininkas.

Kelia kūrybinį užtaisą

Kurdamas kostiumus ir scenografiją A.Šimonis, jo paties žodžiais, pasitelkė groteską bei šaržą. Jeigu iš eskizų dvelkia elementari buitis, tai scenoje ji neatrodys buitiškai. „Pasirinkau juodą ir baltą grafišką estetiką, ryškų grimą. Kostiumai atspindi prieškarį, bet jie irgi bus labiau monochromiški. Primins Adamsų šeimynėlės itališką variantą“, – atskleidė A.Šimonis.

Į teatro mažąją salę šis dailininkas sugrįžo po ilgokos pertraukos. Prieš 12 metų su režisiere Dalia Tamulevičiūte statė M.Gavrano „Viskas apie moteris“. Dabar paprašytas įvertinti rekonstruotą, kaip ir visas teatras, salę dailininkas kalbėjo: „Man ji dabar labiau patinka. Ji labiau šiuolaikiška, eksperimentinė, tokia lyg ir industrinė. Ji kelia kūrybinį užtaisą ir ne vien todėl, kad žiūrovus galima sukioti ratu. Nebūtina kiekviename spektaklyje daryti karuselę, tačiau bent jau tam tikru kampu pasukus atsiveria vis kita įdomi erdvė. Salės planavimas unikalus tiek režisieriams, tiek dailininkams“.