– Dabar vaikus moko perdėto pasitikėjimo savimi, o ir lūkesčiai jų – milžiniški. Kas ilgalaikėje perspektyvoje laimi kovą tarp kuklumo ir įžūlumo? Kaip gyvenimą pradedančiam žmogui, kurio prigimtyje veikiausiai užprogramuotas maksimumas, išmokti tikslų siekti nuosekliai?

– Jeigu susidūrimas – kaktomuša, dažniausia laimės įžūlumas, kaip ir buka jėga laimės prieš žodį. Bet čia yra dar du dalykai – žmogus elgiasi nebūtinai "kaip yra", jis gali elgtis "kaip norėtų, kad būtų". Man atrodo, kad moralė iš viso yra "kaip turėtų būti" sfera, t. y. bet kokia moralės kategorija reiškia nepaklusimą gamtos pasaulio dėsniams, kur dominuoja jėga, dydis, galia, instinktas. Tad mano elgesys kuo dažniau turi bandyti įrodyti, kad jėga (įžūlumas) laimi ne visada, kad įmanoma kurti pasaulį ne jėgos (įžūlumo) pagrindu. Kitas klausimas – ką reiškia laimi? Maksimilijono Kolbės istorija: žmogus pasmerkiamas Aušvice mirti badu, bet kadangi mano, kad svarbiausia – atleisti, meldžia atleidimo savo budeliams iki pat mirties. Budeliai lieka gyventi, o jis miršta. Vietoj atleidimo tiesiog turėtų perkąsti vienam jų gerklę jį vedant į tą rūsį. Bet gal mirdamas, tačiau likdamas ištikimas sau, jis laimi prieš tuos, kurie gyvena taip, kaip nederėtų? Tai labai radikalus pavyzdys, bet jis rodo kraštutinę "kaip turėtų būti" kryptį. Be to, nuo kuklumo nenumirsi, kaip ten sako.

– Bakalaurą ir magistrą baigėte Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, dabar dirbate užsienio naujienų redaktoriumi LRT, be to, esate kino režisierius. Sutinkate, kad pasirinktos studijos dar nereiškia, jog dirbsite su jomis susijusį darbą, ir priešingai – tam, kad imtumeisi norimos veiklos, nėra būtina baigti tam tikros krypties mokslus?

– Sutinku.

– Augote pedagogų šeimoje. Ar tai, kad buvote brandintas tėvų mokytojų, lėmė kiek kitaip susiformavusią asmenybę, gal gilesnę, platesnę? Ar jų skiepijamos vertybės skiriasi nuo diegiamų tų tėvų, kurie atstovauja kitoms profesijoms?

– Kitų tėvų neturėjau, todėl sunku palyginti. Kiek esu matęs visokių tėvų, tai visokių būna, pedagogų – irgi. Nežinau, ar čia priežastinis ryšys – "geri, nes pedagogai" arba "gerai, kai pedagogai". Gerai, kai geri pedagogai. Bet gal labiausia gerai, kai geri, nesvarbu, ar pedagogai. Mano namuose nebuvo didaktikos. Aš su broliu tiesiog žiūrėjau, kaip jie elgiasi su manimi ir tarpusavyje. Klausiau, apie ką kalba, kas juos jaudina. Dabar suprantu, kad daugiausia viskas sukosi apie kitą žmogų. Galvoti apie kitą žmogų. Pirma – apie kitą, paskui – apie save. Aną dieną žiūrėjau Vandos Juknaitės paskaitą "You Tube" ir auditorijoje pamačiau savo mamą, pasidarė aiškiau. Vis dar mokosi, kad nepamirštų, ko svarbiausia išmokyti. Tai svarbu, nes gyveni ir dyla tos mokyklos pamokos, o gerų pedagogų – reta. Pastebėjau, kad jei ilgesnį laiką neturiu žmogaus, kuris man būtų mokytojas, pasidaro kažkaip plokščia. Tada skaitau ir ieškau, ko čia dar išmokti.

– Ar mama ir tėtis turėtų prisidėti dvyliktokui renkantis studijas. Gal kartais tėvai, turėdami gerokai daugiau patirties ir išminties, privalo imtis kiek drastiškesnių priemonių?

– Manau, kad tėvai turi tiesiog žmogiškai išdėstyti savo argumentus – visų pirma sau, paskui – jau vaikui. Atskirti, kurie argumentai yra "norėčiau, kad taip būtų, bet nežinau kodėl" nuo "norėčiau, kad taip būtų, nes turiu tame patirties". O tada tiesiog pateikti savo nuomonę ir priminti, kad už visus pasirinkimus žmogus neša asmeninę atsakomybę. Kuo anksčiau tai vaikas sužino, tuo, manau, jis teisingiau renkasi, netenka noro priešintis dėl pasipriešinimo. Čia teorija, aš neturiu vaikų.

– Sutiktumėte su teiginiu, kad mokyklose kinas ir teatras yra nepelnytai užmiršti. Ar nėra taip, kad neturint meno pagrindų žmogui uždaromos durys pažinti tikrus, pakylėjančius dalykus?

– Taip, yra būtent taip.

– Gal turite kažkokią teoriją, paaiškinimą, kodėl nutinka taip, kad vienas vaikas ir paauglys atranda gerą literatūrą, muziką, kiną, o kitas kažkaip ir lieka su vienadieniais bestseleriais ar masinės gamybos filmais.

– Aš mokiausi Balio Dvariono muzikos mokykloje. Ten turėjau geriausius mokytojus, kuriuos apskritai turėjau. Jie buvo du ir abu mokė tuo pačiu principu. Fortepijono mokytojas liepdavo klausyti akordo, kol jo fizinis skambėjimas likdavo tik mano galvoje. Vis klausdavo, ar dar girdžiu. Kartais turbūt teigdavo, kad tikrai girdžiu. Taip iš realybės garsas pereidavo į fantaziją. Taip buvau mokomas, kad dalykai, kurių esu mokomas, jau yra manyje, tiesiog reikia juos atrasti. Juk žinau, kodėl man graži šita melodija? Taip pat mokė ir muzikos literatūros mokytoja. "Jums labai patiks šita arija, čia pagal jūsų natūrą." Kreipdavosi į vaikus "jūs", visų pirma leisdavo suprasti, kad čia kitaip nei visur, čia kitas pasaulis. Meno mokymas prasideda nuo išėjimo iš kasdienybės. Juk yra teorija, praktika ir menas. Meno pamokoje turi patirti. Patirti, koks tas skirtumas.

– Hermanas Hessė knygoje "Stiklo karoliukų žaidimas" rašė apie meno ir tiksliųjų mokslų sintezę. Muzikoje – formulės, matematikoje – kūryba. Jūs ir pats savo kailiu turbūt jaučiate šį dualumą. TV reportažo nesukursi, jei stinga racionalumo, logikos, bet jis nebus geras, jei jį "lipdysi" be jokios fantazijos. Lygiai taip pat turbūt ir su filmais. Kiek svarbu įdarbinti abu smegenų pusrutulius?

– Svarbu labai. Svarbu vis nepamiršti, kad nieko, be viso kito, nėra gana.

– Aktorius Arūnas Sakalauskas yra pasakęs: "Bėga metai ir daug dalykų nuo tavęs tiesiog nepriklauso, jie tau nepavaldūs. Tu nori keisti savo gyvenimą, bet jis nesikeis. Kiekvienas žmogus yra savo likimo kalvis? Man atrodo, kad tai netiesa." Ar suaugusio žmogaus gyvenimas jums neatnešė nusivylimų? Kaip neprarasti motyvacijos būti, jei ne viskas sekasi taip, kaip norėtųsi? Nuleisti kartelę, daužtis į tą sieną šimtąjį kartą, bet vis tiek bandyti?

– Nusivylimų neatnešė, tik idealizmas gal kiek prislopo. Neseniai supratau, kad vis galvodavau, jog ateitis bus daug geresnė nei dabartis, o pastaruoju metu manau, kad dabar ir yra geriausia, kaip gali būti. Norėčiau išlaikyti tą tikėjimą, nors pasąmoningai progreso idėja išlieka. Tai nelabai galiu pasakyti, ko imtis, kai nesiseka. Man sėkmė išvis yra abejotina ir nelabai vertintina sąvoka, labiau suprantu pastangas, atsakomybę ir darbą. Manau, kad tik išimtiniais atvejais tai neturi rezultato. Rezultatas, aišku, visada yra mažesnis nei tikiesi, tai – taisyklė. Bet tai supratęs, sieki maksimumo, išeina 30 procentų iš to, ko norėjai, ir visas mokslas yra tiesiog prie to priprasti, priprasti, kai visada bus būtent taip. O tikrai nesiseka, manau, tik išimtiniais atvejais. Labai gerbiu tokių žmonių tvirtybę ir atkaklumą, bandymą išsaugoti orumą. Jie dažniausiai nesiskundžia. Kraštutiniais atvejais prašo pagalbos. Ir, aišku, bet kurioje taisyklėje yra išimčių, visame, ką sakau.

– Puikiai valdote ne vieną kalbą. Tikslingai jų mokėtės?

– Galiu susišnekėti keturiomis, dar keliomis susigraibau kažką suprasti. Tikslingai mokiausi trijų, rusų išmokau savaime, bet nemoku jos taip gerai, kaip norėčiau. Norėčiau išmokti ir daugiau ar bent suvienodinti visų mokamų lygius, nes nuolatos gerai galiu valdyti tik porą, kitos dvi iš tų keturių, kurias moku, užsimiršta, tad turiu vis atnaujinti. Kalba yra viskas. Manau, geriausiai ją įsisavini pagyvendamas tos kalbos pasaulyje, nebūtinai fiziškai, bet geriau – ir fiziškai.

– Esate matęs nemažai pasaulio. Gal kažkada skaičiavote, kiek šalių, miestų aplankėte? Ar kelionės keitė, formavo jus kaip žmogų? Ką jos jums padėjo sužinoti apie save, savo šalį, patriotiškumą.

– Nesu skaičiavęs, nekolekcionuoju. Kelionės man daugiausia leido suprasti mano įpročių ir mūsų papročių, gyvenimo normų reliatyvumą. Leidžia suprasti, kad tai, ką priimu kaip duotybę, kitur yra siekiamybė ir atvirkščiai. Anksčiau mėgdavau kuo daugiau aprėpti ir kuo daugiau pamatyti. Dabar labiau mėgstu mažiau vietų, bet ilgiau. Mane vis mažiau domina vietos, daugiau – žmonės.

– Pirmasis jūsų trumpo metro filmas "Triukšmadarys" buvo susijęs su mokykla ir laukimo tema, antrasis – "Budėjimas" prisiliečia prie bandymų susitaikyti su artėjančia artimo žmogaus netektimi. Pilno metro filmas, kurį dabar kuriate, kalbės apie Lietuvą, pilietiškumą. Kaip su kiekviena juosta keičiasi požiūris į kiną? Ar kino menas padeda geriau pažinti save, žmones apskritai, spręsti problemas?

– Trečias, kurį dabar rašau, gal nelabai apie pilietiškumą. Jo veikėjas tiesiog imasi atsakomybės, kuri jam yra per didelė. Savotiška žmogus prieš visuomenę istorija. "Kino" kaip sąvokos aš nelabai svarstau. Aš tiesiog žiūriu į istoriją ir ieškau geriausio būdo jai papasakoti. Kiekviename filme norisi vis ko nors naujo, ko dar nesi bandęs. "Budėjime" norėjosi eksperimento su forma, pasitikrinti, ar ir kaip veikia tam tikri šviesos, kameros, scenarijaus dalykai. Kinas nieko nesprendžia, bet gali būti labai geras veidrodis – tiesus arba kreivas. Pasaulis, kuriame gyvename, pasaulis, kokiame norėtume arba nenorėtume gyventi. Man asmeniškai kinas yra ir tiesiog būdas ramiai apgalvoti viską, kas tuo metu atrodo svarbiausia. Kadangi kūrybos procesas toks ilgas, ekrane lieka tik nedidelė dalis to, apie ką galvojai kurdamas.

– Ar filmų kūrimas (knygų rašymas, paveikslų tapymas ir t. t.) nėra savotiškas egoistiškas bandymas ieškoti laikino savo buvimo čia tąsos, juk mums visiems vienokia ar kitokia forma svarbu kažką palikti po savęs – žymę, ženklą, kad toks buvai, kad prisimintų, kad gyvenimas nebūtų veltui?

– Turbūt, bet kodėl egoistiškas? Egoistiškas būtų, jei, galvodamas apie savo tąsą, negalvotum apie kitą žmogų. Gi gali suderinti abu.

– "Budėjime" suvaidino jaunas klaipėdietis aktorius Donatas Želvys, kuris yra "Triukšmadaryje" pagrindinį vaidmenį atlikusio Valentino Masalskio mokinys. Toks pasirinkimas atsitiktinis ar tendencingas?

– Filmui man reikėjo jauno žmogaus, man patinka tai, ko aktorius moko V.Masalskis, o Donatas yra be galo darbštus, sau labai aukštai kelia kartelę, jautriai suvokia aplinką ir norėjo išbandyti kiną. Man labai patiko, kiek jis iš savęs reikalauja kaip aktorius ir kiek įdeda pastangų.

– Debiutinė jūsų juosta įvertinta puikiai – laimėjote "Sidabrinę gervę", sulaukėte apdovanojimų ir dėmesio užsienio kino festivaliuose. Ar nėra žmogiškai šiek tiek baisu tęsti toliau, perdegti?

– Yra, žinoma. Bet aš jau seniai supratau, kad viskas eina bangomis, todėl ramu. Kažkas seksis prasčiau, kažkas pavyks geriau. Nėra nuolatinio kilimo.

– Po kelių politinių skandalų, artėjant Seimo rinkimams, galima matyti jaunų žmonių pasimetimą. Girdėti įvairių nuomonių: nusivyliau, nebalsuosiu, gadinsiu biuletenį. Kaip elgtis šioje situacijoje?

– Nežinau, aš su šia problema nesusiduriu. Mano vienmandatėje yra iš ko išsirinkti. Mano partijos sąraše – taip pat. Skaičiau Vinco Krėvės atsiminimus apie 1940 m. Apie vieną savo bičiulių V.Krėvė rašo "<…> turėjo vieną ypatybę, kuri mažino jo, kaip veikėjo, vertę: neturėjo kritiškos uoslės ir lengvai pasiduodavo pašalinei įtakai. Pagavęs pakištą jam mintį, imdavosi fanatiškai ją vykdyti, dažnai išvystydamas ją iki nesąmonės." Man atrodo, kad reakcijos į Lietuvos politinį gyvenimą labai dažnai yra panašios. Per daug emocijų ir konspiracijos, per mažai racijos ir asmeninės atsakomybės už tai, kokia yra mano valstybė. Dalyvavimas rinkimuose viena tų atsakomybės formų. Viena, ne vienintelė.