Laukia turistų iš Lietuvos

Pašnekovas apgailestavo, jog į Gruziją kelius jau gerokai pramynę tautiečiai visai šalia esančios kitos Kaukazo sesės dar deramai neįvertino. Kita vertus, galima įvardyti ne vieną objektyvią priežastį.

Su armėne šeimą sukūręs Edmundas prisipažino, jog pats pirmąkart pasisvečiuoti pas žmonos gimines Armėnijoje taip pat nuvyko tik kiek paūgėjus vaikams.

"Vis dėlto kraštas – tolimas, kelionė ilga, su persėdimu ir nepigi. Iš Palangos skridome į Kijevą, iš ten – iki Jerevano. Lėktuvo bilietai vienam žmogui į abi puses atsiėjo beveik 400 eurų. Kol kas lietuviai mieliau keliauja į Gruziją. Ir tai nenuostabu – vieni pažįstami pasakojo, jog į Batumį pirmyn ir atgal suskraidė už 70 eurų, taigi skirtumas akivaizdus, – įvardijo uostamiesčio nekilnojamojo turto agentūros vadovas. – O Armėnija išties labai patraukli, įdomi šalis. Beje, kelionės metu buvome nusisamdę vieną vietinę turistinę agentūrą, kurios darbuotojas pasakojo, jog ieškoma būdų, kaip supažindinti Lietuvą su Armėnija, siekiama, kad lietuviai atrastų šią šalį."

Vos nusileidę Jerevane keliautojai iš Lietuvos tiesiogine prasme pajuto karštą tolimosios šalies sutikimą. Armėnijos sostinėje termometro stulpelis tuo metu buvo šoktelėjęs iki 47 laipsnių padalos, o ir kitomis dienomis tvyrojo maždaug 40 laipsnių karštis.

Jerevane, didžiausiame šalies mieste, gyvena bemaž pusė šalies gyventojų. Kaip teigiama, tik 3 mln. armėnų iš 11 mln. populiacijos gyvena Armėnijoje, o likusioji dalis pasklidusi po pasaulį.

Atgal į praeitį

"Jerevanas – gražus, švarus, šiuolaikiškas europietiškas miestas. Vakare buvome išėję pasivaikščioti į centrą – pilnos gatvės žmonių, daug jaunimo. Čia gyvenimas verda, ir tai išties daro įspūdį, – prisiminė pašnekovas. – Tačiau išvažiavus už Jerevano ribų – liūdnas vaizdas. Matyti, kad žmonės gyvena vargingai, gal ir tos tvarkos vietomis trūksta."

Armėnijai aktuali ir emigracijos problema. "Tik tiek, kad mūsų žmonės geresnio gyvenimo ieško Vakaruose, o jie daugiausiai važiuoja uždarbiauti į Rusiją – vyrai išvažiuoja, o šeimos lieka", – pasakojo pašnekovas.

Edmundas neneigė, jog bendraujant su vietiniais gyventojais teko girdėti nepasitenkinimo gaidelių dabartine šalies situacija, sunkiu pragyvenimu.

"Tačiau turbūt nėra šalies, kurioje žmonės nepolitikuotų, nesiskųstų valdžia ir gyvenimu", – šyptelėjo pašnekovas.

Vis dėlto klaipėdietis prisipažino, jog buvo priblokštas vietos ligoninėje regėtu vaizdu, mat vienam po kito apsirgus vaikams keliautojai buvo priversti ieškoti medikų pagalbos.

"Pas mus yra rojus, palyginti su tuo, ką ten mačiau. Toks jausmas, tarsi būtumei sugrįžęs kelis dešimtmečius į praeitį. Žodžiais neapsakoma, kokiomis sąlygomis turi dirbti medikai ir kokiomis sąlygomis gydomi patys ligoniai. Ir vaikai, ir suaugusieji, ir sergantieji infekcinėmis, ir širdies ligomis ten guli tose pačiose palatose. Tiesa, šiuo metu ten statoma nauja ligoninė, tad situacija turėtų pasikeisti", – vylėsi pašnekovas.

Ežeras, prilygstantis jūrai

Dalį kelionės laiko šeima buvo apsistojusi pas gimines Sevano mieste, įsikūrusiame šalia to paties pavadinimo ežero, iš kur vyko apžiūrėti kitų aplinkinių vietovių.

Tai yra kurortinis miestas kaip Palanga, tik gal šiek tiek didesnis, pasakojo pašnekovas. Čia vilioja barai, siūlomos vandens pramogos, veikia ir mokami, ir nemokami paplūdimiai.

"Žinoma, labai įspūdingas pats Sevano ežeras, kurį supa kalnai", – pridūrė keliautojas.

Ne veltui sakoma, jog Sevanas Armėnijos gyventojams atstoja jūrą – 1243 kv. km ploto vandens telkinys, kurio didžiausias gylis siekia apie 80 m, sudaro bemaž 5 proc. šalies teritorijos.

Apžvalginio turo metu keliautojai stengėsi aplankyti vienas garsesnių šalies vietų. Viena jų – netoli Sevano įsikūręs žinomas Armėnijos kurortas Diližanas, kurį garsina ir netoliese stūksantis X–XIII a. Hagarcino vienuolynas.

Ne mažiau įspūdingu architektūros paminklu keliautojai iš Lietuvos galėjo grožėtis Ararato kalno slėnyje. Čia VII a. iškilęs Khor Virapo vienuolynas siejamas su krikščionybę į Armėniją atnešusio Grigorijaus Švietėjo vardu.

Tuo tarpu pirmasis šalies atsivertimas į krikščionybę vyko IV a. Etchmiadzino katedroje, kuri vaidinama viena seniausių bažnyčių pasaulyje.

Kitoks net bananų skonis

"Araratą matėme tik horizonte. Mat nors jis laikomas Armėnijos simboliu ir kažkada jai priklausė, šio metu kalnas yra Turkijos teritorijoje", – aiškino Edmundas.

Anot pašnekovo, lankantis Armėnijoje į turistinį maršrutą būtina įtraukti ir Garni gyvenvietę, kuri taip pat garsėja įspūdingu architektūriniu paveldu, kaip antai pagoniška I a. šventykla ar Maštoc Hairapeto bažnyčia.

"Labai gražios vietos, įspūdingi autentiški pastatai, skaičiuojantys net po keliolika amžių. Architektūra – specifinė, visiškai nepanašu į tai, ką turime mes. Pastatai pastatyti iš kalnų akmens, net ir miestuose jie atrodo kitaip nei Lietuvoje, – palygino pašnekovas ir pripažino: – Armėnijoje tikrai yra ir ką nuveikti, ir ką pamatyti. Mes pamatėme mažą jos dalį – pakeliavome tik nedideliu spinduliu aplink Jerevaną."

Anot klaipėdiečio, keliautojus šioje šalyje sužavės ne tik įstabus istorinis palikimas, gamtos vaizdai, bet ir žmonės: "Juk tai Kaukazo regionas, visi kaukaziečiai yra be galo svetingi. Kur beapsilankysi, stalai visada nukrauti vaišėmis. Žmonės labai šilti, atviri, jaučiasi, kad nesugadinti", – patyrė pašnekovas.

Šašlykų, kitų tradicinių patiekalų paragavęs klaipėdietis negailėjo komplimentų ir armėnų virtuvei.

"Maistas labai skanus, viskas itin šviežia. Daug žalumynų, prieskonių, jie kvapnūs, naudojami saujomis. Puikus vietinis vynas. O tokio skonio persikų, kokius ten ragavome, dar nebuvau valgęs. Ką ten kabėti apie persikus – net bananų skonis kitoks. Ir tai man buvo labai keista, juk Armėnijoje bananai neauga", – šyptelėjo pašnekovas.