Tarpukario Klaipėdoje, atokioje to meto Europos provincijoje, kur gyveno vos 10 tūkst. gyventojų, veikė net trys kino teatrai. Tuo laiku filmų žiūrėjimas tapo labiausiai prieinama pramoga įvairiausių socialinių sluoksnių miestiečiams. O to meto spaudoje skelbti filmų anonsai liudija, kad uostamiestyje buvo rodomi ir sovietų kūrėjų, ir Holivudo filmai.

Pramoga liaudžiai

1931 metais uostamiestyje veikė trys kino teatrai – "Capitol" dabartinėje Herkaus Manto gatvėje, "Apollo" buvo dabartinės Liepų gatvės pradžioje ir "Kammer-Licht-Spiele" Danės krantinėje prie Biržos tilto. Sovietų valdžios metais jame veikė kino teatras "Baltija", dabar šis pastatas apleistas.

"Capitol" buvo lietuviškas, o "Apollo" ir "Kammer" priklausė vienam savininkui vokiečiui. Juose buvo rodomi filmai tik su vokiškais titrais. Kol neatsirado "Capitol", filmų Klaipėdoje su lietuviškais titrais rodoma nebuvo.

"Lietuviams kino mėgėjams netekdavo matyti filmų su lietuviškais parašais, o vien tik vokiškais, nors lietuviai ir reikalavo. Vieną kartą buvo net "atentatas" padaryta (politinis pasikėsinimas – A.D.): abiejų kinų ekranai apmėtyta kiaušiniais, bet ir tai nieko negelbėjo", – apie padėtį Klaipėdoje 1932 m. rašė žurnalas "Kino naujienos". (Šios ir kitų citatų kalba netaisyta – A.D.)
"Kammer" buvo seniausias kino teatras uostamiestyje, pradėjęs veikti dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą – 1912 m.

Pats naujausias ir moderniausias tarpukariu buvo kino teatras "Capitol", įkurtas 1930-aisiais. Jame buvo rodoma daugiausiai JAV sukurta produkcija.

Kiek žmonių lankydavo to meto kino teatrus uostamiestyje, niekas tyrimų neatliko, tačiau kinas buvo populiarus, nes tai, be teatro, buvo viena labiausiai prieinamų pramogų miestiečiams.
Dieną filmus rodydavo nuo 12 iki 15 valandos. Vakariniai filmų seansai dažniausiai būdavo 18 val. ir 20.30 val. Bilietai su nuolaidomis, vadinamomis "pigiomis liaudies dienomis", kainuodavo nuo vieno iki 1,5 lito.

Cenzūra karpė ir filmus

Pasak Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikės Zitos Genienės, buvo žmonių, kurie piktinosi rodomų filmų repertuaru, vieniems užkliuvo, kad rodyta daug vokiškų propagandinių filmų.

To meto spaudoje pasirodė diskusijų dėl "publikos vokietinimo per ekranus". Vienų nuomone, vokiškų filmų – per daug, kiti siūlė iš viso stabdyti jų importą, nes "pastaruoju metu kiek įtempti Lietuvos santykiai su Vokietija".

"Karaliaučiuje veikė kino nuomos agentūra, iš kurios klaipėdiečiai ir gaudavo tas kino juostas. Po Neumanno-Sasso bylos krašte buvo įvesta cenzūra, tai palietė ir filmus, kai kurių nebebuvo galima rodyti", – tvirtino Z.Genienė.

Kartais klaipėdiečiai prieidavo net iki kraštutinumų. Tai liudija "Kino naujienose" išspausdinta maža žinutė: "Klaipėdos komendantas uždraudė demonstruoti naują Henny Porten filmą "Luise, Königin von Preussen".

Tačiau buvo draudžiami ne tik vokiečių statyti filmai. Siekta apsidrausti, kad tam tikros skleidžiamos idėjos nesukeltų sumaišties visuomenėje.

"Teko aptikti informaciją, kad Lietuvoje buvo uždrausta rodyti net "Paryžiaus katedrą". Dažniausiai buvo draudžiama dėl socialinių dalykų, kad neskatintų revoliucijų, nebūtų burnojama prieš valdžią. Kažkiek cenzūravo ir erotines scenas, nes buvo kovojama už tautos moralę", – pasakojo Z.Genienė.

Sovietų propaganda nesnaudė

SSRS visais laikais suprato propagandos reikšmę ir siekė, kad jų statyti filmai sklistų kuo plačiau. Todėl sovietinių filmų Lietuvoje praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio antroje pusėje per metus pasirodydavo net po 50.

Didelio ažiotažo Klaipėdoje sulaukė sovietų filmas "Čiapajevas". Spaudoje filmo anonsas skelbė, kad "tai didvyriškumo epas apie didžiąsias lemiamąsias kovas tarp Baltosios ir Raudonosios armijos (...) Būtų didelės progos praleidimas nepasižiūrėti šią filmą, apie kurią kalbama visame pasaulyje ir prieš kurią nusilenkia net sovietų filmų priešai".

Dar vienas Klaipėdoje 1936 metais plačiai anonsuotas sovietų filmas buvo "Aerogardas", skelbime rašoma: "Čia ne tik tendencinga filma, bet giliai dramatiškas aukšto meno filminis kūrinys".
Kiek filmų tuo metu statė sovietai, liudija žinutė to meto žurnale "Kino naujienos": "Maskvoje ką tik baigėsi visos SSSR kino scenarijų konkursas, kuriam buvo atsiųsta apie 5000 scenarijų, libretų ir tematinių pasiūlymų. (...) Premijuoti 62 autoriai, iš kurių tik 9 profesiniai rašytojai. Gauta scenarijų net iš pačios Kamčiatkos ir Poliarinio rato. Veikalai parašyti 266 kalbomis".

1932 m. Lietuvoje buvo priimtas kino cenzūros įstatymas, kiekvieną kino juostą peržiūrėdavo cenzorius. Esą po cenzūravimo šalies valdžia pretenzijų sulaukdavo iš sovietų atstovybės Kaune. Vis dėlto į kino filmus buvo mažiau kišamasi nei į kitas sritis.

Anonsai darkyta kalba

Šiandien, skaitant prieš 70 metų uostamiesčio dienraštyje "Vakarai" išspausdintus kino filmų anonsus, susidaro įspūdis, tarsi juos būtų rašęs lietuviškai nemokantis žmogus:

"Grandiozinė ekspedicinė filma "Abisinija". Filminis pranešimas aktualiausio intereso – iš krašto, apie kurio herojišką gynimąsi visas pasaulis kalba. Kelionė į to krašto vidų daugiau: į žmones tenai, jų kultūrą, papročius, jų teismų posėdžius ir egzekucijas. Dalinai labai realistiniai rodoma – jų šokiai: šokantys kariai ir šokančios mergaitės rojaus nuogumoje, erzinantys ritmai ir vestuvių papročiai. Filma puikaus, margo gražumo. Filma duodanti kiekvienam ką. Nuotraukos padarytos Abisinijos neguso ir karalienės padėjimu. Didžiausio gražumo vaizdai. Abisinija, kokia ji yra – be šydo ir priedangos".

Dar vienas, jau rusiško filmo "Paskutinė laivo kelionė. Jūros karžygiai" anonsas:

"Dramatiškas herojiškumo ir išsižadėjimo portretas – meilės ir aistros epas. Jei kas galvoja, kad mūsų gadynė savo technika ir daiktiškumu neturi romantikos, tegul pasižiūri šį filmą ir jį įtikins kuo kitu. Tarp plieno ir dirksnių, tarp meilės ir geležinės prievolės vandeny, nuolatiniame gyvybei pavojuje kovoja jie, kaip mes, su savo aistromis gilios jūros narūnai, nežinomieji herojai.

Žadą užimantis veikalas, kilnus kūrinys apie giliausį ir tikriausį žmoniškumą, triumfalinė daina apie būtinąjį liepimą mumyse ir geresnįjį "Aš"."

Taip dar vienas rusiškas filmas pristatytas dienraštyje "Vakarai", kuriame klaipėdiečiai buvo kviečiami pasižiūrėti "Imperatorius Povilas I ir vyr. leit. Kižė":

"Epizodas iš didžiosios Katarinos sūnaus gyvenimo. Būbnais ir trimitais pasirodo prisikėlęs iš Peterburgo slaptųjų archyvų šiurkštus anų laikų beprotiškas despoto vaizdas. Iš turinio: imperatorius miega – blogų pasekmių susitikimas – sujudimas imperatoriaus rūmuose – kas iššaukė rūmų sargybą? Baisūs įsakymai įtūžusio valdovo, paslaptingasis nematomas imperatoriaus kalinys, 100 smūgių imperatoriui lazda ir jo ištrėmimas Sibiran. Imperatoriaus malonė. Kižė tampa generolu, susituokimas su nematomuoju. Kižės mirtis: generolas Kižė degraduotas eiliniu, atšauktos laidotuvės, prakeikimas – tada susižiedavimas ir taip toliau. Dalyvauja visuomenės viršūnės, kariuomenė ir didžios minios. Tobula vaidyba, tikrai nepaprasta filma."

Vis dėlto tokia darkyta lietuvių kalba ir tada labai erzino kalbos saugotojus. Oficioze "Lietuvos aidas" pasirodė filmų anonsus gėdinantis straipsnis, kuriame rašoma "pati lietuvių kalba filmų plakatuose ir tekstuose lyg kurpiaus pasiūtas frakas. Lietuvis turi rausti ją pamatęs". Esą "kas dedasi lietuviškų kino užrašų srityje yra skandalas".

Permainų laukė su pasaka

Nepaisant grubių klaidų, šiandien skaitant senuosius kino anonsus, nuotaiką tebekelia anų laikų filmų reklamos kūrėjų pastangos pristatyti kino juostą, kad pritrauktų kuo daugiau žiūrovų.

Štai kino teatras "Appollo" kvietė į filmą "Meilės žmonės", tai – "filma kalbanti į visų širdis. Atsiveria žemė", – rašoma filmo anonse.

"Sensacinga gyvulių filma "Sequoia", žadą užimąs veikalas apie gyvulius ir žmones, sukurtas didinguose Siera Nevada kalnynuose. Ar jūs būtumėte 18 ar 80 metų amžiaus, ši filma jus sužavės."

"Atsitiko tūloje naktyje" – su Claudette Colbert ir Clark Gable. Didžiausias pasaulinis pasisekimas pastaruoju laiku. Puikus linksmas veikalas, vaizduojąs nuostabų, įdomų likimą dviejų jaunų žmonių tarp nakties ir ryto."

"Myliu tave", tai istorija apie dingusį sūnų ir jo gyvavaizdį." "4 ½ muškietininkai" – išdykusiai gyva iškarpa iš šių dienų gyvenimo." "30 dienų princesė" – "ar princesė yra apgavikė, ar artistė yra princesė".

Kino filmams lietuvių kalba atėjo galas 1939 metų pavasarį, kai kraštas buvo prijungtas prie nacistinės Vokietijos.

Paradoksalu, kad kino repertuarų sudarytojai uostamiestyje, tarsi nujausdami artėjančias permainas, beveik pusantro mėnesio rodė vaikišką pasaką "Snieguolė ir septyni nykštukai".