Premjera sulaukė didelio publikos susidomėjimo ir gausybės garbingų svečių – visi norėjo tapti šio istorinio debiuto liudininkais.
Šį istorinį pastatymą įgyvendino tarptautinė kūrėjų komanda: muzikos vadovė ir dirigentė Adrija Čepaitė, režisierius ir choreografas Leonardas Charlas Prinsloo, scenografas Carlos Santos Cabrera, kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė, šviesų dailininkas Edvardas Osinskis.
Nors Strausso kūrybinį palikimą sudaro tik 16 užbaigtų operečių, tokie kūriniai kaip „Šikšnosparnis“ (1874) ar „Čigonų baronas“ (1885) pelnytai laikomi vienietiškos operetės etalonais. Strausso muzikos savitumas – poetiškumas, švelnus humoras, užkrečiamos melodijos ir gyvybingas šokių ritmas – padeda jo kūriniams šimtmečiais neprarasti aktualumo.
Pirmąja Strausso operete tapo „Indigo ir keturiasdešimt plėšikų“, kurios premjera 1871 m. įvyko Vienoje. Nors muzika buvo šiltai sutikta, libretas pasirodė silpnas – jis nuolat buvo perrašinėjamas, todėl kūrinys greitai imtas šmaikščiai vadinti „Indigo ir keturiasdešimt libretistų“. Galutinę, sėkmingiausią redakciją inicijavo Gáboras Steineris, o naują libretą parašė Leo Steinas ir Karlas Lindau. Ši versija, pastatyta 1906 m. birželio 15 d. Vienoje, gavo naują pavadinimą – „Tūkstantis ir viena naktis“.
Operetės siužetas naujame Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatyme įgijo ypatingą interpretaciją. „Tūkstančio ir vienos nakties“ sultonas Šachrijaras virto iš kelionių po Vakarų šalis sugrįžusiu ir savo Rytų šalyje civilizacijos naujoves pasiryžusiu diegti sultonu Suleimanu, o jo mylimoji Šecherezada – neturtinga mergina Leila, kurią sultonas trokšta vesti, bet tariasi ją praradęs amžiams, nes ši nenorėjo savo meile dalintis su jo haremo damomis.
Sultono širdį drasko dilema: kad susigrąžintų mylimąją, jis turi paneigti įprastą tvarką ir imtis radikalių reformų – atsisakyti daugpatystės, suteikti laisvių savo pavaldiniams. Padedamas ištikimo sekretoriaus Edino, Suleimanas pradeda permainų kelią.
Tuo metu Leila, vis dar mylinti sultoną, pasitelkia savo dėdę – burtininką Ormuzį – ir panardina Suleimaną į sapną. Ji pasakoja jam išgalvotą istoriją, esą ji jau ištekėjusi už žvejo Mosu, kuris neįtikėtinai panašus į Suleimaną. Kol šalyje kyla neramumai dėl reformų, joms atkakliai priešinasi imperijos didžiūnai ir haremo damos. Suleimanas nusprendžia apsikeisti vietomis su Mosu, kad išvengtų grėsmės ir galėtų patikrinti Leilos meilę.
Kai Mosu, apžavėtas gražuolės vienietės Valės (Edino mylimosios), mėgina pabėgti iš rūmų, Leila viešai jo išsižada. Galiausiai, praeidami klastos, iliuzijų ir išbandymų kelią, Suleimanas ir Leila susivokia galintys būti laimingi tik kartu...
Vaidmenis kūrė talentingi atlikėjai: sultoną Suleimaną ir žveją Mosu – Laurynas Juozapas Aksamitas ir Giedrius Gečys, Leilą, Ormuzio dukterėčią – Rasa Ulteravičiūtė ir Karolina Činikaitė-Stankevičienė, Ediną Abu Hasaraką, sultono sekretorių – Tadas Jakas, Vali – Iveta Kalkauskaitė ir Beata Ignatavičiūtė, didįjį vizirį Machmudą Neriną – Šarūnas Šapalas ir Mindaugas Rojus, Kaimakamą – Martynas Stankevičius, Ormuzį – Gytis Šimelionis bei Kęstutis Bručkus. Haremo damas įkūnijo Emilia Janina Kozłowska, Dina Mataitienė, Oksana Auškalnytė-Mockuvienė, Ernesta Stankutė, Rosana Štemanetian ir Elena Tereshchenko. Dendžio vaidmenis atliko Vilius Trakys, Valdas Kazlauskas, Antonio Alcaide Garés ir Martynas Valančius. Operetė įtraukė ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninį orkestrą, chorą, baleto trupę ir kviestinius mimanso artistus.
Ši operetė – rytietiška fantazija su sapnišku siužetu, ištaigingomis baletinėmis scenomis ir kerinčiomis dainomis – tapo unikaliu jubiliejinių metų akcentu Lietuvoje. Spektaklis ne tik įprasmino Johanno Strausso sūnaus 200-ąsias gimimo metines, bet ir praturtino šalies muzikinio teatro sceną subtilia vienietiškos operetės klasika.
Naujausi komentarai