Ši paroda – dar vienas renginys minint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-ąsias metines.

Joje pasitvirtina taisyklė, kad kartais mažiausiai akį traukiantys objektai yra įdomiausi. Jos lankytojams verta stabtelėti prie ausinių ir pasiklausyti, kaip skambėjo mums artima, bet nelabai suprantama prūsų kalba.

Susidomėjusiems leidžiama pasiimti neįprastą suvenyrą – atviruką su Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ ištrauka lietuvių ir prūsų kalbomis. Palyginti šias kalbas įdomus atradimas lankytojams.

„Jau saulika etkūmps etskiwusi swetan baudinna

Be saltas zėimas pastangans grawintei glaudai si...”

Parodoje labiausia akį traukia 1989 m. liepos 15 d., minint Žalgirio mūšio 579-ąsias metines, pirmą kartą parodyto Lietuvių folkloro teatro spektaklio „Apgiedokime Prūsijos žūtį“ personažų rūbai.

Režisierius bei libreto autorius Povilas Mataitis bei scenografė bei kostiumų autorė dailininkė Dalia Mataitienė tada sukūrė legenda tapusį spektaklį „Apgiedokime Prūsijos žūtį“.

Spektaklyje skambėjo autentiškos Mažosios Lietuvos mirusiųjų pagerbimo giesmės, ištraukos iš Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikos“, vaizduojančios žūtbūtines prūsų ir Kryžiuočių ordino kovas.

Parodos atidarymo Klaipėdoje metu projekto vadovė Janina Armonaitė pasakojo apie rūbus, kuriuos D. Mataitienė kūrė pagal iš Christoph Hartknocho veikalo „Senoji ir Naujoji Prūsija“ (1684 m.) piešinį. Kostiumų autorė rėmėsi ir Teodoro Lepnerio knygojs „Prūsų lietuvis“ (1690 m.) piešiniais, iš kurių sukūrė apsiausto – pamuštinės, aukštos, juodos, cilindro pavidalo kepurės modelius. Įdomūs ir kitų veikėjų kostiumai: evangelikų kunigo drabužis, metraštininkų apsiaustai, viduramžiškos mados skrybėlės, lietuvninkų tradiciniai drabužiai (XVI–XVII a.). Spektakliui sukurti rūbai tik panašūs į autentiškus, autorė juos kurdama paėmė būdingiausius bruožus.

Parodos tikslas – pabrėžti buvusioje prūsų teritorijoje gyvenusių žmonių išskirtinį indėlį į lietuvių kultūrą ir raštiją.

Istorikas prof. dr. Vygantas Vareikis priminė apie Prūsų Lietuvos gyventojų reikšmę lietuvių kultūrai.

Kartografijoje iki XVIII a. pr. Prūsijos hercogystės teritorijai priklausiusios baltų žemės buvo vadinamos senaisiais Prūsos žemių pavadinimais: Nadruva, Skalva, Semba, Barta, Galinda. 1547 m. čia pasirodė pirmoji lietuviška knyga, o 1653 m. – pirmoji lietuviškoji gramatika.

Jonas Bretkūnas 1579–1590 m. pirmą kartą į lietuvių kalbą išvertė, o keli autoriai 1735 m. išleido Bibliją.

1706 m. kunigas Jonas Šulcas parengė pirmąją pasaulietinio turinio lietuvišką grožinės literatūros knygą „Ezopo pasakėčios“, o Kristijono Donelaičio poema „Metai“, parašyta apie 1765–1775 m., yra žinomiausias lietuvių grožinės literatūros kūrinys, lyg didžiulis kalnas iškylantis tarp lietuviškų katekizmų, giesmynų ir pamokslų.

XIX a. Karaliaučiuje ir ypač Tilžėje buvo spausdinamos lietuviškos knygos lotyniškai rašmenimis – katekizmai, nedideli traktatai, lietuvių literatūros klasikų veikalai, laikraščiai „Aušra“ ir „Varpas“, kuriuos lietuvių knygnešiai slapta pergabendavo per sieną bei platindavo Didžiojoje Lietuvoje. Tilžėje įsikūrė Lietuvių literatūros draugija, veikė lietuviškos draugijos ir susivienijimai.

Visa tai galima pamatyti Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje iki spalio 8 dienos.