Klaipėdos metų knygos rinkimuose dalyvaujančią knygą pristatys pats autorius – leidėjas, leidyklos „Libra Memelensis“ vadovas, kraštotyrininkas, kultūros paveldo ekspertas K. Demereckas. Renginį ves bibliotekos Meno skyriaus vedėja Birutė Skaisgirienė. Transliacijos nuoroda prieš renginį bus paskelbta tinklalapyje www.biblioteka.lt.

Norėjo pažvelgti giliau

K. Demerecko teigimu, iki šiol nėra atlikta išsamių Nemuno deltos tyrimų istorinės raidos laikotarpiu. Jis savo knygoje norėjo giliau pažvelgti į Nemuno deltos vystymąsi per pastaruosius penkis šimtmečius. Anot jo, pažinti deltos istorinę raidą būtina kultūriniu, tautinės savimonės ir lietuvių etnogenezės požiūriu. Nemunas – pagrindinė Lietuvos upė, čia nuo seniausių laikų gyveno lietuviai, baltų tautos ar gentys.

Pirmasis Nemuno deltą 1576 m. žemėlapyje ištyrė ir pavaizdavo kunigas kartografas Kasparas Hennebergeris. Iki tol gyvavo pasakojamosios Nemuno deltos versija, kad Nemunas dalijasi į tris šakas, kurių viena yra Rusnė (1420 m. Vytauto laiškas). K.Hennebergeris turėjo galimybę užfiksuoti autentišką deltos kartografinį vaizdą, kol nebuvo pradėti didieji upių tiesinimo ir kanalų kasimo darbai. Kartografas suprato Rusnės 13-os deltinių šakų eiliško užrašymo atskiroje žemėlapio legendoje svarbą, nes tik pagal šiuos tekstus šiandien tiksliai galime nubrėžti Rusnės deltos būklę prieš beveik 500 metų. Kai kurie upių vardai liko neįminti iki šių dienų, motyvuojant, kad upių seniai nebelikę. Šiame darbe įvardytos visos K. Hennebergerio užrašytos Rusnės deltinės šakos, nurodyta jų vieta deltoje. Dauguma jų senvagių dar ir šiandien išlikę Rusnės saloje.

Nemuno delta viena iš nedaugelio natūralių deltų Europoje. Čia laikui bėgant nesusiformavo jokie megapoliai, per pastaruosius 75 metus nebuvo jokių gamtinę sanklodą griaunančių invazijų, priešingai, gamta atsikovojo ne vieną gyvenvietę, kurią apleido žmonės. Daugelis Europos mokslininkų, gamtos mėgėjų žavisi unikalia šiaurinės Nemuno šakos Rusnės, kuri šiandien perneša ir išsklaido didesnę daugumą Nemuno vandens srauto, delta.

Atsivėrė naujos galimybės

Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo tyrėjams ir mokslininkams atsivėrė naujos galimybės studijuoti senuosius kartografijos šaltinius, kurie saugomi Vokietijos ir Švedijos archyvuose. Ne viena šių retų žemėlapių kopija buvo atvežta ir padovanota Klaipėdos krašto muziejams. Šie kartografiniai šaltiniai išplėtė Nemuno deltos tyrinėjimų lauką. Žemėlapiai patvirtino ne tik upių, deltos šakų vystymosi faktus, jie padėjo atskleisti jų įvardijimo mįsles.

Viena iš sudėtingiausių problemų – Nemuno vardas, kurio prasmės iki šiol mokslininkams nepavyko įminti. Atkreipęs dėmesį į tai, kad upė buvo vadinama dviem vardais – Nemunu ir Mėmeliu, K. Demereckas savo knygoje iškėlė mintį, kad abu žodžiai yra baltiški ir reiškia tą pačia savybę – nebylumą, tylų tekėjimą.

Prūsijos kultūros paveldo slaptajame valstybės archyve Berlyne saugomas unikalus, tikėtina, pirmasis, niekur nepublikuotas Nemuno deltos žemėlapis. Jis apima deltą nuo Ragainės iki Rusnės ir Nemunyno. Archyvas jį datuoja 1527 m. Tačiau nurodytas autorius Hansas Hoppas, tikėtina, šį žemėlapį nubraižė daug anksčiau, 1514-aisiais, prieš sudarydamas sutartį su Kauno miestu dėl Gilijos laivybiniam keliui pavojingos Normedijos atšakos uždarymo.

Šiandien Nemuno delta prasideda tuoj už Tilžės (dabartinis Sovetskas), kur upė dalijasi į Giliją ir Rusnę. Tačiau istorinėje retrospektyvoje deltos pradžią reikia nukelti 30 km aukščiau, ties Bitėnais, kur Nemunas dalijosi į dvi šakas. Praeityje viena iš jų tekėjo palei Ragainę, kita ties Rambyno kalnu skilo į Nemuną ir Gėgę.

Nemuno delta yra nuolatiniame virsme. Per penkis šimtmečius įvyko ne vienas pagrindinio srauto posūkis į pietus ir vėl į šiaurę. Šią kaitą knygoje užfiksavo chronologiškai sugrupuota senųjų žemėlapių medžiaga. Autoriaus nuomone, Nemuno tėkmės esminius posūkius, tikėtina, lėmė ne tik išnešamų sąnašų kiekis, bet ir Žemės plutos judėjimas, kurio apogėjus – vykę žemės drebėjimai.

Svarbi lietuvių etnogenezei

Kaip pastebėjo K. Demereckas, Nemuno delta dar niekada nebuvo nagrinėjama kaip istoriškai susiklosčiusi autochtoninė šiandieninių lietuvių (istoriškai baltų) gyvenamoji teritorija; Lietuva pamiršo, kad visa Nemuno delta nuo seniausių laikų buvo apgyventa baltų genčių – prūsų, skalvių, kuršių. Šis kraštas buvo lietuviškas iki pat XX a. pr., nors priklausė skirtingoms valstybėms ir karalystėms. Nėra abejonių, kad Nemunas buvo Lietuvos upė, kaip Prieglius – prūsų, Vysla – pamarėnų, Oderis – vendų, Reinas – germanų.

Nemuno delta labai svarbi nustatant baltiškų vandenvardžių atsiradimo laiką, nes vystantis Nemuno deltai per pastaruosius 500 metų vienos šakos pradingo, nunyko ar nusausėjo, kitos radosi, plėtėsi ir formavo naujas šakas. Joms buvo suteikti vardai. Šis upių nykimo ir atsiradimo procesas vyko labai greitai, kartais nespėjus upės lokalizuoti kartografijoje, ji išnykdavo.

Nemažą knygos dalį apima tyrinėjimai, kurių tikslas – atskleisti, kaip istoriškai besivystančios deltos vandenys formavo ir keitė pamario miestelių ir kaimų gyvenimą. Žvejų kaimai, kūręsi salose ar ant marių kranto, vystantis deltai atsidūrė toli nuo marių ir savo žvejybos vietų. Besikeičianti delta labai keitė žmonių gyvenimą. Vieni, atsisakę žvejybos, užsiėmė laivininkyste, krovinių pervežimu, kiti ėmėsi daržovių auginimo, šieno ir nendrių verslo. Deltos gyvenviečių raidos neįmanoma atskleisti be deltos upių vystymosi ir kaitos, įsitikinęs K. Demereckas.

Pasak jo, Nemuno delta yra labai svarbi lietuvių etnogenezei, etniniam paveldui, lietuviško namo statybos tradicijoms, unikalios namų puošybos, antkapinių paminklų – krikštų įsitvirtinimui.

Nuolat ir greitai besikeičianti

Kokią reikšmę turi Nemuno deltos studijos šiandienos žmonėms ir ateities kartų mąstysenai? Anot K. Demerecko, pirmiausia Nemuno delta yra nuolat ir greitai besikeičianti gamtinė dermė. Jos kaita veikia kraštovaizdį ne tik teigiamai – nyksta ir mažėja Kuršių marių akvatorija, tapdama sausuma ir artėdama prie Kuršių nerijos. Jau dabar Atmatos dešiniojo kranto žiotys pasiekė Ventės ragą, pasiglemždamos Kniaupo įlanką ir paskutinę Minijos deltinę šaką į Kuršių marias – Upaitį. Tai nesustabdomas gamtos procesas, kurį žmogui būtina suvokti, apsisaugant nuo didesnio pakenkimo ar neprotingų veiksmų.

Šiandieninė Nemuno delta padalyta tarp dviejų valstybių – Rusijos ir Lietuvos. Ne vien gamtiniai procesai lemia deltos suvokimą. Šioje studijoje bandyta pažvelgti, kuo gyvena padalyta delta.

K. Demerecko žodžiais, šis jo darbas skirtas ne tik mokslinei visuomenei, studijuojančiai Nemuno deltos istorinę raidą, bet ir skaitytojams, kurie domisi deltos kitimo klausimais. Į juos knygoje bandyta atsakyti tarpdisciplininiais saitais sujungiant geografijos, archeologijos, geologijos, hidrologijos, semantikos, etimologijos, etnologijos ir etnografijos mokslų žinias. Vizualinėje studijos dalyje vaizduojamas nepertraukiamas Nemuno deltos kaimų gyvenimas nuo seniausių laikų iki XXI a.

Knygą „Nemuno delta. Penkių šimtmečių akimirka“ pernai išleido Klaipėdos leidykla „Libra Memelensis“, atspausdino Standartų spaustuvė Vilniuje.

Uostamiesčio kultūros tradicija

Gražia uostamiesčio kultūrine tradicija tapęs Klaipėdos metų knygos konkursas vyksta ir karantino sąlygomis. 15-ąjį kartą jį organizuojanti I.Kanto biblioteka sulaukė beveik 40 leidinių, pretenduojančių į populiariausios ir gražiausios Klaipėdos 2020 metų knygos titulus. Norėdama supažindinti visuomenę su konkurso dalyvėmis, biblioteka rengia virtualius knygų pristatymus, susitikimus su jų autoriais ir leidėjais.

Visuomenės balsavimas už populiariausią / skaitomiausią Klaipėdos metų knygą prasidės pasibaigus karantinui. Gražiausią knygą tradiciškai išrinks specialiai suburta knygos meno ekspertų komisija. Baigiamasis konkurso renginys numatytas balandžio 29-ąją.