Supainiojo bendrapavardžius

1970-aisiais įkurtas "Nerijos" ansamblis – bene garsiausias visų laikų lietuviškos muzikos kolektyvas.

Jis lyg šiol – legenda, o jo atlikėjai – impozantiški ūsuočiai ilgais plaukais liko ištikimų gerbėjų žvaigždėmis iki šiandien.

Todėl kiekvieno jų mirtis sukrečia.

Prieš dvi savaites bičiuliai ir artimieji atsisveikino su S.Čiapu – trimitininku ir vokalistu bei ansamblio vadovu, kuris jo vairą perėmė mirus "Nerijos" lyderiui ir kūrėjui Romualdui Bieliauskui.

Pirmiausia kažkodėl visi jį susiejo su kitu ansamblio dainininku Antanu Čapu. Tad nenuostabu, jog užuojautų dėl tėvo tariamos mirties sulaukė jo sūnus Nerijus.

"Tėvui sakiau, kad jis 200 metų gyvens, nes man dabar visi skambina, rašo, užuojautas reiškia dėl jo mirties. S.Čiapą su mano tėvu painiodavo visą laiką, net mane painiojo su jais. Todėl aš niekuo nesistebiu. O mano tėvas turi nepaprastą humoro jausmą, kaip ir visi "nerijiečiai", ir į tą jo priešlaikinį "numarinimą" jis reagavo labai paprastai. Mano tėvas – gyvas anekdotas", – šypsojosi N.Čapas, kuris ansamblio garbei ir pavadintas Nerijumi.

A.Čapas taip pat nesistebėjo, kad jį painioja, nes jo paties šeimoje buvo trys skirtingos pavardės.

Taip nutiko dėl to, kad sovietiniuose pasų staluose dirbo rusakalbiai ir per daug nesigilino į lietuviškų pavardžių subtilybes.

"Mano paties ir mano tėvo pavardė – Čapas, mama – Čiapienė, brolis – Čiapas, o seserys – Čepaitės, taigi vienoje šeimoje trys skirtingos pavardės. Tad, kai mane supainiojo su amžinaatilsiu S.Čiapu, nenustebau. Visas dešimt dienų po jo mirties dar skambinėjo, norėdami pasitikslinti, ar aš dar gyvas", – apie makabrišką painiavą kalbėjo "Nerijos" solistas A.Čapas.

Iš trijų Stasių liko vienas

Ansamblyje grojo ir dainavo trys Stasiai – Povilaitis, kurį bičiuliai ir vadino Stasiu, neiškraipydami vardo, Čiapas, kurį pravardžiavo Staska, ir Rezgevičius – Staselis, nes iš jų buvo mažiausio ūgio.

Pirmieji du – jau mirę.

Mūsų gyvenimas buvo tarsi didelis koncertas.

"Mes buvome apdovanoti Dievo ir likimo, kad mums teko taip pagyventi, jog kitiems nė nesisapnuoja. Mūsų gyvenimas buvo tarsi didelis koncertas. Gyvenome triukšmingai, mirštame tyliai. Taip ir Stasys visai neseniai. Apie jo mirtį mums pranešė jo sesuo Genovaitė", – pasakojo S.Rezgevičius.

Pasak S.Rezgevičiaus, jie už tą laiką turi susimokėti, nes įtempti koncertai, kelionės, netvarkingas maitinimasis, gyvenimas be stabilaus režimo padarė savo juodą darbą.

Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad artisto gyvenimas yra lengvas.

Šlovingiausiais metais "Nerija" per dieną koncertuodavo du ar tris kartus. O tai – nemenkas krūvis.

"Apie "Neriją" galvoju nuolat, nes tai – patys gražiausi jaunystės metai. Mes šeimoje tiek laiko nepraleisdavome, kaip kolektyve. Kartu keliaudavome, koncertuodavome, pietaudavome ir pusryčiaudavome. Visur kartu. Tai nepamirštama, jie buvo tikroji mano šeima. Yra tokių paslapčių, kurių ir šiandien mūsų artimieji nežino, o kolegos žino ir niekada jų neatskleidė. Bet tas ratas vis siaurėja, nedaug mūsų jau nebeliko", – liūdnokai pratarė A.Čapas.

S.Rezgevičius suskaičiavo vienuolika kolegų, kurių jau nebėra – R.Bieliauskas, Artūras Rimkus, Alvydas Lukoševičius, Mikas Grumbinas, Algis Mockūnas, Vytas Danisevičius, Zenonas Kalvaitis, Algis Kuzmickas, Benediktas Gadeikis, S.Povilaitis ir dabar – S.Čiapas.

Pirmoji netektis – R.Bieliauskas

Ypač skausminga visiems buvo ilgamečio ansamblio vadovo Romualdo Bieliausko ankstyva netektis.

Su juo bendravę ir dirbę muzikantai bei vokalistai vienu balsu šlovina jo talentą bei profesinę nuojautą, kurios dėka ansamblis ir tapo vienu madingiausių savo laikų muzikos kolektyvų.

Už karjerą "Nerijoje" charizmatiškasis Simonas Donskovas dėkingas būtent Romualdui, kuris jį pastebėjo dainuojantį restoranuose.

"Pamenu, jis prie manęs priėjo ir pasakė, kad dar ne mano laikas, bet sako: "Tu ateisi į "Neriją". O patekti į šitą ansamblį buvo tas pats, kas krepšininkui – į Kauno "Žalgirį" ar Lietuvos krepšinio rinktinę. Taip jautėsi tada ir atlikėjas, patekęs į "Neriją". R.Bieliausko laikais "Nerija" ir pasiekė savo populiarumo viršūnę. Manau, jei jis būtų ilgiau gyvenęs, mano gyvenimas būtų susiklostęs kitaip", – įsitikinęs S.Donskovas.

Jau tada R.Bieliauskas sunkiai sirgo, neteko daug svorio, kai kurie kolektyvo nariai ilgą laiką net nežinojo apie jo ligą, stengėsi apie tai nekalbėti.

"Tik po kokio mėnesio sužinojau, kad vadovas serga ir kokia tai liga. Pamenu, kai jam pavykdavo suvalgyti kiaušinį su sumuštiniu, džiaugdavosi, kad gerai jaučiasi. Jis kovojo už mus iki paskutiniųjų, neleido mūsų niekam žeminti. Jis buvo supertalentas", – įsitikinęs S.Donskovas.

Gražiausias gyvenimo etapas

S.Donskovas teigė tada patekęs į susiformavusį tvirtą kolektyvą, turintį "žvėrišką" populiarumą.

Esą tokių populiarių grupių Lietuvoje nebėra. Tada už durų laukdavo antra tiek į koncertus nepatekusių žiūrovų.

"Pakliuvau į gero mokytojo rankas, R.Bieliauskas dirbo su atlikėjais. Jam atnešdavau daug dainų, jis visas jas atmesdavo. Vienu metu man net pasirodė, kad jis iš manęs tyčiojasi. Paskui atnešiau, mano manymu, kažkokią nežymią dainelę, jis man pasakė, kad man dabar reikia būtent šitos dainos. Taip atsirado "Laiko ratas", "Balti pūkai", "Švelnumas" ir dar daug bendrų dainų, kurias kartu sukūrėme", – prisiminė S.Donskovas.

Tada esą reikėdavo tik ateiti į koncertą ir padainuoti, buvo viskuo pasirūpinta.

Dainininkas teigia, kad tai buvo patys šviesiausių ir gražiausių jo kūrybinio gyvenimo etapas.

"Bandau peržvelgti, kur dar šviesu buvo. Taip, tikrai, čia buvo šviesiausias etapas. Mes buvome jauni, laisvi, pavalgę, labai pasiturintys. Ir niekada negalvojome, kad keisis santvarka, kad pasensime. Anot A.Montvilos: "Konjakas, likeris, vynas saldus, moterys nuogos, tėvynė nežus" – tokiu ritmu. Būtų buvę labai gerai, kad Romualdas dar būtų pagyvenęs, daugelio mūsų gyvenimai būtų pasisukę kitaip, ir mano – taip pat", – įsitikinęs atlikėjas.