Visada aktuali

Opera „Traviata“ sukurta pagal A. Dumas romaną „Dama su kamelijomis“. Joje pasakojama tragiška Paryžiaus kurtizanės Violetos ir jaunojo jos gerbėjo Alfredo meilės istorija. Tai pasakojimas apie troškimą gyventi ir jausmo ugnį, kurios neužgesina nei nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės, nei aplinkinių intrigos, nei lemtis.

„Šis veikalas visais laikais patiko klausytojams, juos jaudino muzikiniai sprendimai, muzikinė dramaturgija, įtemptas siužetas, labai nuoširdūs ir atviri jausmai, daug atsidavusios ištikimos meilės scenų bei žmogiškas pasiaukojimas. Visi tie dalykai buvo ir tebėra aktualūs“, – apie „Traviatos“ paveikumo paslaptį pasakojo ją daugybę kartų ne viename teatre Lietuvoje ir užsienyje dirigavęs Stasys Domarkas. Anot jo, žmonės noriai ateina į šią operą dar ir dar kartą, „per vieną peržiūrą neįmanoma apčiuopti visų šioje partitūroje sukauptų G. Verdžio meninių klodų. Muzika daininga, suprantama, bet tuo pat metu išsivysto į sudėtingas dramatines kulminacijas, stipriai paveikiančias kiekvieną klausytoją“, – pridūrė dirigentas.

Troškimo gyventi pamoka

„Violetą apibūdina jos noras gyventi, džiaugtis, šėlti“, – apie savo personažą kalbėjo ilgametė pagrindinio vaidmens, Violetos, atlikėja Rita Petrauskaitė, – „čia reikėtų akcentuoti net ne meilę, o begalinę jos aistrą gyventi. Drauge su mylimuoju Alfredu ji tiki gyvensianti ilgai ir laimingai, bet laikas tiksi, jos liga nepasitraukia ir spektaklio finalas yra tragiškas“.

Ilgai šio vaidmens nesiėmusi solistė pasakojo, kad ją galiausiai įkalbėjo latvių dirigentas Ilmars Lapins, jo diriguojamoje „Traviatoje“ ir prasidėjo ilgus metus trunkanti pažintis su jausmingąją kurtizane. „Violeta mane pamokė sceninės ir gyvenimiškos laisvės, pasitikėjimo savimi. Kaskart su ja nugalėdavau savo baimes. Prieš kiekvieną spektaklį būna nerimas, bet prieš „Traviatą“ jo daugiau, nes ši partija sunki, – atviravo solistė, – „ar mano Violeta įtikinama tesprendžia žiūrvai. Kartais paskutiniame veiksme girdžiu traukiamas nosinaites – to šiame spektaklyje ir reikia. Tokia jo atomazga“.

Dažniausiai statoma

1853 m. įvykusi operos „Traviata“ premjera buvo nušvilpta. Susirūpinęs G. Verdis laiške bičiuliui svarstė, ar dėl nesėkmės buvo kalti atlikėjai, ar jis pats. Praėjus daugiau nei pusantro šimto metų „Traviata“ yra dažniausiai atliekama opera pasaulyje. „Tai yra visame pasaulyje pripažinta klasika, nemirtingas ir labai populiarus kūrinys“, – akcentavo operą režisavęs Eligijus Domarkas. Jis taip pat atkreipė dėmesį į Liudo Truikio scenografiją, „šis menininkas buvo nepaprastai talentingas, turėjo unikalų braižą, apie jį daug rašyta ir kalbėta – jis tiktai vertas žiūrovų dėmesio. Ši „Traviata“ yra tradicinis spektaklis, jo dekoracijos diktavo tą sceninį veiksmo sprendimą, kuris neprieštarautų scenografijai“, – sakė režisierius.

Nors ir daug kartų rodyta „Traviata“ laikui bėgant neprarado žiūrovų simpatijų, „žmonės ir gyvenimo tempas keičiasi, bet gaidos lieka tos pačios“, – apie laiko poveikį populiariajai operai samprotavo S. Domarkas, „spektaklis todėl ir yra gyvas ir lankomas, kad kiekvieną kartą jis kažkuo kitoks. Jame atsispindi bendra vakaro nuotaika, atlikėjų būsena, kartais jis labiau elegiškas, o kartais labiau ekspresyvus“.

Operos pradininkė šalyje

1920 m. su G. Verdi „Traviata“ Lietuvoje gimė pirmasis operos spektaklis. Ne viena šio žanro gerbėjų karta su šiuo kūriniu pasitikdavo naujuosius metus. Atsisveikinimas su opera „Traviata“ kartu yra ir paskutinė proga pamatyti ir teatro dailės klasiko L. Truikio kurtą scenografiją. Unikalios, rankomis tapytos dekoracijos įrašytos į operos paveldo lobynus. L. Truikys „Traviatos“ scenografiją kūrė dar 1966 m. Kauno valstybinio muzikinio teatro pastatymui, o sugrįžo prie jos ir ją atnaujino 1984 m.

Į Klaipėdą „Traviata“ atkeliavo tuometės teatro vadovės Laisvės Dautartaitės iniciatyva. Teatro muziejuje Vilniuje buvo saugomos šio spektaklio scenografijos eskizai, jie ir buvo pasitelkti kaip pamatas spektaklio Klaipėdoje scenografijai. Pirmoji „Traviata“ uostamiestyje sulaukė fenomenalios sėkmės – ją dirigavo pasaulinio garso dirigentas Dante Anzolini. Einant metams ją vedė ne vienas žymus dirigentas, o į personažus įsikūnydavo įvairūs solistai iš Lietuvos ir užsienio.

Operą režisavo Eligijus Domarkas, dirigentas – Stasys Domarkas. Pagrindinius vaidmenis atlieka Rita Petrauskaitė (Violeta Valeri), Mindaugas Rojus (Žoržas Žermonas), Aurimas Raulinavičius (Alfredas Žermonas) ir kiti.