Kuria savo malonumui

Nesu profesionali lėlių kūrėja ir nepretenduoju ja tapti, kuklinosi Gargždų kultūros centre dailininke dizainere dirbanti moteris.

Pirmąją šių rankdarbių parodą Dauparuose ne taip seniai surengusi Vaida prisipažino, jog ir šią idėją subrandino ne ji pati.

"Yra aukščiausio lygio lėlių kūrėjų, kurių darbai – nuostabaus grožio, tiesiog nerealūs. Tačiau šie žmonės yra atsidavę savo veiklai, jie tam skiria visą savo laiką, energiją, galiausiai tai yra jų pragyvenimo šaltinis. Mano lėlės – veikiau mėgėjiškos, aš jas kuriu savo malonumui, kai turiu laisvo laiko ir aplanko įkvėpimas. Ir jei ne mano kolegė, kuri įtikino surengti parodą, nė nežinau, ar jos apskritai būtų išlindusios iš tų mano dėžių ir mano namų", – šyptelėjo pašnekovė.

Kita vertus, toks išėjimas į viešumą kūrėjai tik dar kartą patvirtino, jog jos darbai masina ir džiugina žmones – moteris sulaukė ne tik gausybės komplimentų, bet ir prašymų parduoti vienus ar kitus rankdarbius.

Prašo artimųjų kopijų

Vaidai šiandien būtų sunku suskaičiuoti visas savo sukurtas ir plačiai po Lietuvą ar už jos ribų pasklidusias lėlės.

Jungtinės Amerikos Valstijos, Didžioji Britanija, bando prisiminti kūrėja ir prisipažįsta, kad daugelio savo "kūdikių" kelionių maršrutų nė nežino.

"Labai daug lėlių esu išdovanojusi. O kai kada kuriu pagal užsakymus – neretai žmonės nori, kad lėlė būtų panaši į kažkokį konkretų artimąjį ar draugą. Atsiunčia nuotraukas, pati taip pat paprašau, kad išskirtų kažkokius ryškesnius bruožus. Visada akcentuoju, kad nesu skulptorė, kuri gali identiškai atkurti vaizdą, tačiau tam tikrų detalių, figūros panašumų išgauti pavyksta. Žinoma, labai smagu, kai išgirsti, kad sukurta lėlė atrodo tarsi žmogaus kopija", – pasakojo pašnekovė.

Daupariškė tikino, kad paleisti savo darbus nėra sunku, juolab kad kūrybinės mintys nuolatos veja viena kitą, tenka išbandyti ir naujus technologiniai sprendimus.

Yra tik vienintelė išimtis – tai pati pirmoji Vaidos sukurta lėlė.

Vadina save savamoksle

"Ją sukūriau gal prieš ketverius metus, kai buvau motinystės atostogose – nuo to viskas ir prasidėjo. Veidukas nenušlifuotas, reikėtų dar prilipdyti ir rankytes. Bet ji man pasirodė tokia be galo graži, nuostabi, iki šiol tai yra pati brangiausia mano lėlė, galėčiau parduoti visas, nebūtų gaila, tačiau šitos – niekada", – šyptelėjo pašnekovė.

Imtis begalinio kruopštumo ir kantrybės reikalaujančios kūrybos Vaidą įkvėpė ir jos bičiulė.

"Negalėdavau atsigrožėti jos lėlėmis. Galiausiai išmokė jas daryti ir mane. Žinoma, mūsų darbai skiriasi – mano stilius vienoks, jos – kitoks, – kalbėjo moteris. – Profesionalūs lėlių kūrėjai yra įvaldę įvairiausių gudrybių, kurios man nežinomos. Galima sakyti, esu savamokslė, tad nemažai dalykų tenka atrasti tiesiog per savo patirtį. Vieną kartą kažką padarai, išbandai, draugė pataria – irgi išmėgini, pavyzdžiui, kaip lengviau pasiūti ar nulipdyti batukus, padaryti juos tokius, kad atrodytų lyg tikri."

Vilniaus dailės akademiją baigusi Vaida pripažino, kad jos išsilavinimas ir meniniai polinkiai yra privalumas, tačiau mano, kad kurti lėles sugebėtų bet kuris žmogus.

"Daug kas sako – aš taip nepadaryčiau. Bet man atrodo, kad visi padarytų. Pirmosios mano lėlės taip pat išėjo ne tokios, kokių norėjau. Kai kurios dabar atrodo tokios juokingos. Bet sukuri 10–20 – ir matai, kaip tobulėji. Vis dėlto turbūt svarbiausias dalykas užsiimant tokia kūryba – kantrybė", – pripažino pašnekovė.

Kartais nusvyra rankos

Daupariškė patikino, jog savo patirtimi ir žiniomis pasidalytų su bet kuriuo norinčiuoju. Tiesa, kuo baigėsi vienos kaimynės prašymas atskleisti šio "amato" subtilybes ir paslaptis, šiandien prisimena su šypsena.

"Susėdome vieną vakarą ir pradėjau pasakoti, kaip ką reikia daryti. Parodžiau "iškeptas" detales, kaip jas reikia šlifuoti, dažyti. Moteris pažiūrėjo, pasiklausė ir tarė: "Žinai, gal aš ir apsieisiu, labai jau čia visko daug", – kvatojo Vaida.

Anot pašnekovės, kiek laiko kainuoja sukurti vieną lėlę, įvertinti nelengva.

"Vieną dieną palipdai, kitą – pasiuvi, trečią – dar kažką padarai. Jei sėdėtum nuo ankstyvo ryto iki vakaro, gal vienai lėlei kokių trijų dienų prireiktų, o jei dirbtum atsipalaidavęs, neskubriai, gal ir savaitę užtruktum? – svarstė kūrėja. – Galiausiai yra tokių darbų, kur nepaskubėsi – nudažai pirmą sluoksnį ir turi laukti, kol jis išdžius."

Tam tikras detales – veidukus, rankas Vaida lipdo iš aukštoje temperatūroje standinamo modelino.

"Kartą pašoviau į orkaitę ir užmiršau, "perkepiau", – šypteli prisiminusi pašnekovė. – Kad koks veidelis parudavo, menka bėda, gali jį nudažyti, tačiau tas sukepęs modelinas ėmė burbuliuoti. Žinoma, po to tokių nuotykių nusvyra rankos kelioms dienoms, nieko nebesinori daryti."

Tarsi atskira istorija

Lanksčiam lėlių kūnui ir galūnėms daupariškė naudoja vielinį karkasą, plaukams – specialią vėlimui skirtą vilną su šilku, kuri suteikia žvilgumo, blizgumo.

Medžiagos skiaučių miniatiūriniams drabužėliams siūti Vaida prasimano ne tik dėvėtų rūbų parduotuvėse, šio gėrio kūrėjai suneša ir apie jos aistrą žinančios bičiulės.

Anot pašnekovės, kiekvienos lėlės gimimas – tarsi atskira istorija.

"Dažnai jau iš karto žinai, kokia turėtų būti lėlė: kokie bus jos plaukai, bruožai, figūra. Tačiau kartais nulipdai, pasiuvi drabužėlius ir matai, kad tokios spalvos, kokią įsivaizdavai, plaukai nebetinka. Arba veidas išėjo ne toks, kokį buvai suplanavusi. Kartais, būna, mergaitės net pavirsta berniukais", – šyptelėjo kūrėja.

Menininkė prisipažino, jog kurdama lėlės neturi siekio išgauti autentišką žmogišką pavidalą, veikiau – priešingai.

"Lėlė didžiule galva, didelėmis rankomis, akimis gal net bus įdomesnė ir žavingesnė nei ta, kuri yra tobulų proporcijų, "teisinga". Man patinka tas kitoniškumas, gal kažkada sukursiu tokią netradicinę, kaip sakau, kokią nors "nežmogišką" lėlę", – šyptelėjo pašnekovė.