Lietuvoje lankosi pirmąsyk
Su šia režisiere jis bendradarbiauja jau daugiau nei dešimtmetį, pirmą kartą su ja dirbo kaip aktorius, ilgainiui – dažniausiai kaip kompozitorius. Anot jo, „gyvenime labai retai pasitaiko sutikti žmogų su kuriuo taip sutampa dažniai – turi panašų jautrumą, skonį, nori savo kūryba kalbėti apie tuos pačius dalykus, ieškai būdo, kaip per meną stebėti pasaulį“.
Tai – pirmas Ł.Wójciko vizitas Lietuvoje ir pirmas kartas, kai jis čia dirba. Kompozitorių įvairūs projektai dažnai suveda su tarptautinėmis komandomis, kaip aktorius ir vokalistas jis dirba su Lenkijoje garsiu „Song of the Goat“ teatru, kuria muziką ne tik teatro spektakliams, bet ir televizijos, kino projektams. Save apibūdina ne vien kaip kompozitorių, bet ir kaip garso prodiuserį bei aktorių. Klaipėdoje kuriamam spektakliui muzika šiuo metu jau paruošta. „Mano principas toks, kad muziką reikia turėti prieš mėnesį iki premjeros. Aktoriams labai svarbu įprasti prie muzikos, jos spalvos. Muzika padeda jiems išlaisvinti emocijas, tad aktoriai turi turėti laiko ją absorbuoti, pajausti“, – tvirtino kompozitorius.
Šio laikmečio priemonėmis
Ł.Wójcikas pasakojo, kad spektaklio kūrybos proceso pradžioje nemažai dėmesio skyrė genialumo temai: „Su režisiere daug kalbėjomės, kokia yra kūrybos proceso esmė, ką reiškia būti menininku, genialiu menininku. Caravaggio buvo genijus, bet jis taip pat buvo sunkus žmogus. Skirtumo tarp genialumo ir niekšybės temą jau svarstėme prieš porą metų, Poznanėje kurdami „Hamletą“. Man tai yra labai įdomu. Pirmiausia kalbėjomės apie paveikslus, kas juose vaizduojama, kokios spalvos naudojamos, vėliau – apie muziką, ką norėtume girdėti.“
Kompozitorius minėjo, kad, nors iš pradžių galvota apie baroko muziką, tų laikų harmonijas, melodijas ir instrumentus, galiausiai nuspręsta likti dabar gyvenamame laikmetyje. „Mes gyvename dabar, nereikia visai grįžti į baroką. Reikiamą nuotaiką galime pasiekti savo laikmečio priemonėmis. Spektaklio muziką vadinčiau klasikine, su šiuolaikinėmis harmonijomis. Aišku, kad sunkusis metalas netinka mūsų pasakojamai istorijai. Jutau, kad tai turi būti labiau orkestrinė muzika“, – teigė Ł.Wójcikas.
Skambės sutartinės ir vargonai
Tarptautiniame kūrybiniame procese ir muzikinė spektaklio plotmė yra tarptautinė. Ł.Wójcikas pasakojo, kad jame vietą rado ir jį sužavėjusios lietuviškos sutartinės: „Jos įspūdingos. Kai keliauju, visada domiuosi vietiniais instrumentais, muzikos kultūra. Išgirdęs sutartines, iškart žinojau, kad jas panaudosiu. Sutartinės nesusiję su Italija ar baroku, bet spektaklį apie Caravaggio statome Lietuvoje, esame laisvi tyrinėti ir atrasti, būti apžavėti ir įkvėpti.“
Į spektaklio muzikinę dermę įsiliejo ir Lenkijoje, Cešyno katedroje įrašytas vargonų skambesys. „Prieš pusantro mėnesio supratau, kad spektaklyje reikia vargonų garso, šis instrumentas Caravaggio gyvenimo laikotarpiu buvo labai svarbus. Vargonų gausmas yra didingas – rezonuojantis visame kūne. Taigi susipakavau mikrofonus ir nuvykau į Cešyną“, – pasakojo Ł.Wójcikas. Pasak muziko, šioje katedroje esantys vargonai – vieni geriausių Lenkijoje, be to, katedra ką tik rekonstruota, „šiuo metu vargonai puikiai suderinti, tai labai svarbu kuriant muziką, kurioje jie bus derinami su kitais instrumentais“. Vargonais grojo jų muzikos virtuozas – Wojciechas Wantulokas.
Atspirties tašku tapo pjesė
Ieškodamas įkvėpimo, Ł.Wójcikas daug klausėsi bažnytinės muzikos, kartvelų chorinio polifoninio dainavimo, grigališkojo choralo, bet pagrindinis atspirties taškas jam visada yra pati pjesė. „Perskaitęs ją, mėginau į muzikos kalbą išversti scenas ir jose išreiškiamas emocijas. Viskas vystėsi natūraliai – jutau, kad štai čia reikia valtornos, čia – fleitos, styginių, fortepijono. Kūrybos procesas yra labai gražus – atsirenki instrumentus, tyrinėji jų skambesį – kažkas tinka, kažkas ne“, – apibendrino pašnekovas.
Bažnytinė muzika kompozitoriaus ausyse skambėjo neatsitiktinai – baroko pasaulyje tikėjimas buvo neįtikėtinai svarbus, o bažnyčios tarnai – tarp įtakingiausių žmonių. „A.Duda-Gracz geba labai talentingai padėti pajusti laikmečio dvasią. Pradėję dirbti, daug kalbėjomės apie Caravaggio Italiją, bandėme rasti ryšį su to meto žmonėmis, juk finale stengiamės savotiškai atkurti paveikslus, bet jau per užuominas į juos. Dėl to mums buvo svarbu suprasti, kaip Romos katalikų bažnyčia įkvėpė žmones, kaip jos galia smelkė visas gyvenimo sritis, kaip kardinolai ir popiežiai valdė tuometį pasaulį“, – aiškino kompozitorius.
Atlikėjai – lenkų muzikai
Visi įrašinėjamos spektaklio muzikos atlikėjai ir kūrėjai buvo lenkų muzikai. Pavyzdžiui, fortepijonu ir klavesinu grojęs Leszekas Możdżeris yra gerai žinomas atlikėjas, Lenkijoje ir pasaulyje pelnęs ne vieną apdovanojimą. Ł.Wójcikas jį vadino savo mentoriumi. Net įrašinėjant muziką, kompozitorius stengėsi neprarasti ryšio su Caravaggio kūriniais: „Kiekvienas muzikantas prieš grodamas susipažino su paveikslais. Stengėmės juos atliepti – neįtikėtiną Caravaggio jautrumą, jo meilę ir gebėjimą vaizduoti žmones tokius, kokie jie yra, ir jo epochos šiurkštumą.“
„Žiūrėdamas į Caravaggio paveikslus, per jo naudotą spalvų paletę jauti emocijas. Tas pats su muzika – išgirdus ją, galima bandyti pajusti, pamatyti jos spalvą, – apie garso ir vaizdo ryšį kalbėjo kompozitorius. – Apie muzikos spalvą daug galvojau, kurdamas šiam spektakliui, ir buvau įsitikinęs, kad muzikos spalvų paletė tiesiog privalo atitikti Caravaggio spalvų paletę.“
Spektaklio „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ premjera birželio 8 ir 9 dienomis prasidės V tarptautinis teatro festivalis „TheAtrium“. Spektaklio sukūrimo partneris – Adomo Mickevičiaus institutas.
Naujausi komentarai