– Papasakokite, kaip jums kilo idėja atvykti į Klaipėdą?

– Aš jaučiau norą išvykti iš Italijos ir pats ieškojau vietos, kur kitur galėčiau gyventi bei dirbti. Išsiunčiau savo gyvenimo aprašymus daugeliui teatrų skirtingose šalyse. Prieš atvykdamas į Klaipėdą, trumpam buvau išvažiavęs į Beirutą, tačiau ten man nepatiko, nesijaučiau saugus.

Taip pat pasisiūliau dirbti ir Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, nes mano žmona yra lietuvė, iš Skuodo. Gavęs kvietimą atvykau čia ir man labai patiko. Klaipėdoje – aukštas pragyvenimo lygis, o Muzikinis teatras yra labai veiklus ir suteikia savo darbuotojams labai daug kūrybinių galimybių. Esu laimingas čia.

– Ką anksčiau veikėte gimtojoje Italijoje?

– Devyniolika metų dirbau Mesinos ir Taorminos miestų operos teatruose Sicilijoje. Tai buvo aukšto lygio operos teatrai, juose teko sukurti daug įdomių, įsimintinų darbų, tačiau dabar šie teatrai išgyvena finansinę krizę ir balansuoja ties uždarymo riba. To negalima pasakyti apie didžiuosius – La Scalos, Palermo, Katanijos, Carlo Felice – Italijos operos teatrus. Jie yra turtingi, tačiau mažesni operos teatrai Italijoje šiuo metu turi problemų, dažnai juose nemokami pinigai už darbą atlikėjams.

– Atvykote į Klaipėdą prieš ketverius metus. Ką nuveikėte per tą laiką, kas paliko ryškiausių įspūdžių?

– Pirmasis mano projektas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre buvo itališkos muzikos koncertas, po to parengėme dar vieną itališkos muzikos koncertą jau su mano kolega ir bičiuliu iš Prancūzijos, Nicos operos teatro (Prancūzija) dirigentu Fredericu Deloche. Įdomus buvo darbas su solistais kuriant itališkos Džovanio Batistos Pergolesio (Giovanni Battista Pergolesi) operos „Livjeta ir Trakolas“ pastatymą lietuvių kalba.

Po šios operos premjeros 2016-aisiais tapau nuolatiniu Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro koncertmeisteriu ir dalyvauju visuose teatro pastatymuose: „Makaronų operoje“, „Šounuolyne“, „Boni ir Klaidas“, „Bohemoje“, „Pajacuose“, „Čikagoje“ ir kt. Šis darbas man labai įdomus savo įvairove, nes anksčiau teko groti tik itališką muziką. Klaipėdoje man prasidėjo naujas gyvenimas.

– Esate ne tik pianistas, koncertmeisteris bet ir pedagogas? Kuriai veiklai skiriate daugiau dėmesio?

– Teatrui. Kad galėčiau mokyti, pats turiu sukaupti patirties bagažą, tobulėti. Šias galimybes suteikia tik darbas teatre. Mokymas yra antra pagal svarbą mano gyvenimo dalis.

– Šiuo metu Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre prasideda nacionalinės lietuvių kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus operos „Prūsai“ repeticijos. Kokie jūsų pirmieji įspūdžiai apie lietuvišką muziką?

– Įdomus veikalas. Tai moderni muzikos kalba, bet ne per daug. Teko išgirsti šioje operoje skambant ir labai populiarius, įsimenančius motyvus.

– Kaip jums patinka Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras?

– Labai patinka. Žaviuosi teatre dirbančių žmonių profesionalumu. Puikiai sutariu su teatro kolektyvu, turiu daug draugų. Nekyla problemų ir dėl kalbos, nes daugelis žmonių kalba angliškai, o aš pats mokausi lietuvių kalbos.

– Kaip klostosi jūsų šeimyninis gyvenimas su lietuvaite?

– Puikiai, įsigijome butą Klaipėdos senamiestyje, nuostabioje vietoje. Auginame dvejų metų dukrytę. Mano žmona Monika Longo (anksčiau buvo Andriekutė) taip pat dirba teatre. Ji groja pirmuoju altu.

– Kuo jums patinka ir nepatinka Klaipėdos miestas?

– Tiesą sakant, esu taip užsiėmęs darbe, kad neturiu kada nuodugniau pažinti miestą, kuriame gyvenu. Man patinka Klaipėda. Patinka, kad yra platus pasirinkimas, ką veikti vakare. Vyksta daug įvairių renginių, veikia daug gerų kavinių ir barų. Pagaliau smagu ir taip pasivaikščioti po miestą su šeima. Gyvenimo kokybė Klaipėdoje – labai aukšta, aukštesnė nei mano gimtajame Mesinos mieste Italijoje.

– Sunku patikėti... Lietuvaičiai atostogauti, pasisemti naujų įspūdžių važiuoja į Siciliją,

– Italija – nuostabi šalis: aukšta kultūra, skanus maistas, įspūdinga ir įvairi gamta, tačiau gyventi joje nėra paprasta. Patikėkite. Čia, Klaipėdoje, jūs turite daugybę galimybių ką veikti, čia nėra sudėtinga rasti darbą. Mano žmonos sesuo, per gana trumpą laiką pakeitė tris darbovietes ne todėl, kad išbandytų naujas galimybes, bet todėl kad gautų geresnį atlyginimą. Italijoje surasti darbą labai sudėtinga.

– Kokia jūsų nuomonė apie Lietuvos kultūros darbuotojų atlyginimus?

– Tai – Lietuvos problema. Nesuprantu, kodėl atlyginimai Lietuvoje tokie maži. Žmonėms reikia pinigų, kad ekonomika augtų. Dabar teatro darbuotojai priversti dirbti du, tris darbus, kad išgyventų.

– Jūs taip pat?

– Taip, aš taip pat dirbu tris darbus. O ką daryti? Tenka prisitaikyti. Be darbo teatre, ar dar dėstau universitete Italijoje.

– Dažnai grįžtate į Italiją?

Trejetą kartų per du mėnesius skrendu į Italiją ir praleidžiu ten po keletą dienų mokydamas studentus lyrinio dainavimo Kalabrijos muzikos konservatorijoje. Nežinau, ar dar ilgai taip važinėsiu. Tai gana sunku, tačiau esu priverstas, nes lietuviško atlyginimo nepakanka išlaikyti šeimą.

– Kaip vertinate šlapią ir tamsią lietuvišką žiemą, ar nepasiilgstate itališkos saulės?

– Šią vasarą teko praleisti visą mėnesį Italijoje ir aš pasiilgau Lietuvos. Italijoje man buvo per karšta. Lietus nei sniegas manęs netrikdo. Šią savaitę bėgiojau ant šviežiai iškritusio sniego. Įdomus buvo pojūtis.

– Bėgiojimas – jūsų hobis?

– Taip. Nuolat bėgioju, dalyvauju įvairiuose bėgimo renginiuose, didžiuojuosi šiemet įveikęs maratoną.