Vilko vaiko sūnus

Kai į Švėkšną užsuka svečiai, seniūnas Alfonsas Šeputis stengiasi jiems parodyti ne tik grafų Pliaterių dvarus, parką, bažnyčią, bet nuveža ir pas M.Nogaitį.

"Esu grynas švėkšniškis nuo brukio. Meldžiuosi trims dievams. Esu žemaitės mamos vaikas, krikštytas ir praktikuojantis katalikas. Mano tėvelis buvo lietuvininkas, autentiškai jo pavardė skambėjo Nogat. Jam teko patirti vilko vaiko dalią, nes likimas išskyrė su tėvais. Senelis palaidotas Vokietijoje, todėl man labai artima nuo mažens ir liuteronų religija, ir visa Mažosios Lietuvos kultūra bei išskirtinumas. O ir senasis mūsų protėvių tikėjimas man nėra svetimas", – apie savo kilmę pasakojo "ant rubežiaus" pačiame buvusiame pasienyje gyvenantis M.Nogaitis.

Kiek daugiau nei prieš porą dešimtmečių jis įsigijo tautodailininko Vytauto Majoro broliui Tavadorui Majorui priklausiusią sodybą Vilkų Kampo kaime šalia senkapio, vadinamo Kapų kalnu.

Prieškariu M.Nogaičio seneliai ir Majorai buvo stambūs ūkininkai, kaimynai ir geri bičiuliai. Gavęs progą įsigyti vėlesnių savininkų gerokai nugyventą ūkį, M.Nogaitis labai džiaugėsi, bet kartu užsikrovė nemažą naštą jį prikelti.

Baigęs Klaipėdos universitete režisūros ir lietuvių kalbos studijas vyras grįžo į gimtą Švėkšnos kraštą.

Daugiau nei dešimtmetį jis vadovavo Inkaklių folkloro ansambliui. Kasdienę duoną meniškos sielos vyras valgo iš Švėkšnos sanatorinės mokyklos auklėtojo algos, dirba su vaikais po pamokų.

Koncertai Melnragėje

Dar studijuodamas M.Nogaitis lankė Menų fakulteto folkloro ansamblį ir išmoko groti armonika bei jai giminingais instrumentais.

Kambarį jam išnuomoję melnragiškiai kantriai stebėjo dvi savaites iš eilės kiekvieną dieną armoniką tampiusio vaikino pastangas ir kartą neištvėrę prabilo: "Sakei, kad režisūrą studijuosi, o ne muziką..."

Šeimininkų vargai greitai baigėsi, vaikinas įgudo groti ir dažną vakarą išsitraukęs instrumentą išgirsdavo už sienos šeimininkus jam pritariant dviem balsais.

"Tada užsidegiau aistra ne tik mokytis groti, bet ir rinkti senuosius muzikos instrumentus. Pradžioje neturėjau, kur jų laikyti, bet kai nusipirkau sodybą, leidau sau kaupti ne tik instrumentus, bet ir senuosius buities rakandus", – pasakojo M.Nogaitis.

Dabar visi kaimynai ir net tolimesni pažįstami žino, kad jam galima nunešti ar bent pranešti, kur yra senų daiktų.

Gerą valandą malęs liežuviu pats išsisunkiu, lyg būčiau fizinį darbą dirbęs.

Žemaičių daiktai – mediniai

Jau daugiau nei porą dešimtmečių šis vietos gyventojas renka muzikos instrumentus. Vien armonikų ir bandonijų jis yra sukaupęs apie šešias dešimtis.

Ūkiniame pastate įrengtoje ekspozicijoje išdėstyti buities daiktai ryškiai atskleidžia Didžiosios ir Mažosios Lietuvos XIX pabaigos ir XX amžiaus pirmos pusės buities skirtumus.

"Ne kiekis esmė, svarbiausia yra parodyti žmonėms įvairovę. Daugelis dalykų lankytojams būna pažįstami, bet nemažai jų stebina tobulomis formomis ir patogumu naudoti", – atviravo M.Nogaitis.

Rodydamas sukauptus daiktus ir aiškindamas, ką ir kaip jais žmonės dirbdavo, muziejininkas pabrėžia, kad Vokietijos dalimi buvusioje Mažojoje Lietuvoje buvo labai išvystyta pramonė, todėl daugelis buities ir žemės ūkio rakandų buvo pagaminti iš metalo, juose galima įžiūrėti ano meto prekių ženklus.

Už upelio gyvenantys žemaičiai turėjo panašių daiktų, tik daugelį jų pasigamindavo patys ir tam naudojo medieną.

"Muziejaus lankytojams visada pabrėžiu, kad mažlietuviai naudojo geležinius, o žemaičiai – medinius daiktus. Net Lietuvos kalviai žemės ūkio padargus dažniausiai apkaustydavo geležimi, taip taupydami brangų metalą", – rodydamas greta sudėtus rakandus aiškino muziejininkas.

Stebina paralelės

Ūkiniame pastate įrengtoje ekspozicijoje netoli durų stovi Karaliaučiuje pagamintas rūbų lyginimo prietaisas, primenantis nedidelę spintelę su keliais velenais ir rankena, kurią dėl metalinių dantračių sistemos visai nesunku sukti ir dabar.

Tokius puošniai atrodančius daiktus galėjo sau leisti turtingi šišioniškiai.

Greta stovintį daiktą M.Nogaitis parsivežė iš Pypliškės kaimo. Prietaisas iš pirmo žvilgsnio  primena vežimą. Ant lentų pagrindo padėti keli medžio velenai, aplink kuriuos buvo vyniojamos drobės. Virš velenų medinė plokštuma, o ant jos – talpyklės, į kurias dėdavo akmenis, o kartais į jas sutūpdavo vaikai.

Šeimininkė judindavo viršutinę plokštumą, ji važinėdavo per audinius, užvyniotus ant velenų,  ir taip juos lygindavo.

Nepanašūs mažlietuvių bei žemaičių naudoti prietaisai tabako lapams smulkinti. Turtingesnis šišioniškis įsigydavo aparatą, kurio rankenėlę pasukęs galėdavo atidaryti dureles prietaiso apačioje ir išimti jau labai dailiai susmulkintą, rūkyti paruoštą tabaką.

Dažnas žemaitis tik prie paprastos lentos pritvirtindavo peilį su rankena ir juo pjaustydavo džiovintą pačių užsiaugintą tabaką.

Tokių buities rakandų, atliekančių tą pačią funkciją, bet visiškai besiskiriančių išvaizda,  M.Nogaičio muziejuje gausybė.

Įdomu išgirsti ne tik, kaip jie buvo gaminami ar naudojami, bet ir iš kur pateko į M.Nogaičio sodybą.

Kontrabandininkų kraštas

Kalbėdamas apie gyvenimą pasienyje muziejininkas lankytojams rodo skardinius  išlenktus indus, kuriais senais laikais paslėpę po rūbais kontrabandininkai per sieną iš Vokietijos į Lietuvą nešdavo spiritą.

Indai primena gertuves, kuriose vyrai kartais nešiojasi šlakelį stipresnio gėrimo.

Šie indai būdavo virve ar diržu kabinami ant kaklo ir po drabužiais glaudžiami prie pilvo. Viename  tokiame inde galėjo tilpti iki penkių ar dar daugiau litrų spirito.

Kitas eksponatas labiau primena portfelį, tik kamštelis viršutiniame kampe išduoda jo tikrąją paskirtį.

Apie besikeičiančią politinę situaciją XX a.  pirmoje pusėje geriausiai byloja muziejuje sukaupti laikraščiai ir net parduotuvių iškabos.

Baksnodamas į juos šeimininkas pasakoja – iki 1923 metų visi oficialūs raštai pirma rašyti vokiškai, o tik paskui – lietuviškai.

Po Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos, pirma rašyta lietuviškai ir tik po to vokiškai.

Dar po kelerių metų vokiškų užrašų neliko, lygiai, kaip po 1939 m. įvykių net parduotuvių iškabos kabintos tik vokiečių kalba.

Memelio žibintas

Neseniai įrengęs ūkiniame pastate antrąjį aukštą ir jame erdviai išdėstęs su arklio kinkymu susijusius daiktus muziejininkas pagaliau gali parodyti turimą kolekciją.

Bene daugiausia klausimų lankytojams kyla žiūrint į storas lentas, sugręžiotas skylutėmis. Tai savotiškas domkratas, kuriuo miške rąstai būdavo įkeliami į vežimą ar šlajomis vadinamas roges.

Žaržolais žemaičių vadinami arklio skambalai ne vieną pagyvenusį lankytoją priverčia apsiašaroti, šaižiu balsu primindami jaunas dienas.

M.Nogaitis didžiuodamasis rodo nedidelę lentelę, kurioje įrašyta: "M.Šedys, Šylių kaimas, Naumiesčio valsčius, Tauragės apskritis."

Tai yra tarpukario Lietuvos laikais naudota lentelė, primenanti dabartinius automobilio valstybinius numerius, ją buvo privalu tvirtinti prie vežimo.

Parduotuvių iškabos, lentelės su gatvių pavadinimais – unikalūs eksponatai, bylojantys ne tik apie jų pagaminimo meto estetiką, bet ir apie rašybos kitimą.

Muziejuje saugomas galbūt vienintelis išlikęs senosios Klaipėdos gatvėms apšviesti naudotas dujinis žibintas. Jis akivaizdžiai parodo, kad dabar kartais miesto dujiniam apšvietimui priminti įrengiami žibintai nė iš tolo nepanašūs į tikruosius.

Klaipėdoje dujiniai žibintai buvo ne kampuoti, o lenkti ir turėjo kūgį primenančius stiklo gaubtus.

Neseniai M.Nogaitis iš gargždiškio bičiulio gavo šio žibinto detalę – karūnėlę – metalinę dalį su siaura anga orui įeiti ir apsaugančią liepsną nuo lietaus bei vėjo.

Įžvelgė legendinę asmenybę

Viena įdomesnių istorijų, muziejininko pasakojamų atvykėliams, yra apie paskutinį klajojantį liaudies kanklininką Petrą Juodį iš Švėkšnos apylinkių.

M.Nogaičio bičiulis kažkada jam padovanojo pablukusią nuotrauką, kurioje užfiksuoti Žagatpurvių muitininkai laisvalaikio minutę. Galima spėti, kad ji padaryta dar iki 1923-iųjų.

Vieną dieną muziejaus šeimininkas per didinamąjį stiklą apžiūrinėjo nuotrauką, kurios pirmame plane susikibę šoka du vyrai.

Netikėtai už šių dviejų vyrų figūrų M.Nogaitis įžiūrėjo dar vieną žmogų – nė su kuo nesupainiojamą iš skrybėlės, barzdos ir iš muzikos instrumentų atpažįstamą P.Juodžio atvaizdą.

Gimęs bene 1839-aisiais šis klajojantis muzikantas nugyveno per 90 metų ir buvo pažįstamas visos Žemaitijos, Tilžės žmonėms ir pamario lietuvininkams.

Užfiksuota istorija, kaip P.Juodis iš Vokietijos nuklydo net į Paryžių, kur jį sulaikė policija ir išsiaiškino, kad jis iš Rusijos, nugabeno jį į šios šalies pasiuntinybę, kur jo laimei tarnavo Švėkšnos grafas Jurgis Pliateris.

Jis pažino klajūną, sušelpė pinigais, įsodino į traukinį ir išsiuntė atgal į Lietuvą.

Netikėtai muziejininkui į rankas patekusi nuotrauka atskleidė ne tik muitininkų, bet ir legendinio muzikanto gyvenimo detalių.

Daiktai moko istorijos

"Prisipažinsiu, kartais atsitinka taip, kad į mano rankas patekę daiktai man užmena mįslę, o ją išnarpliojęs aš dar labiau pažįstu krašto praeitį", – atviravo M.Nogaitis.

Taip atsitiko su lenktinių peiliukų rinkinį primenančiu daiktu. Nei jį įsigijęs muziejininkas, nei kas kitas negalėjo pasakyti, kam prieš daug metų buvo naudojamas kaip vėduoklė išskleidžiamų metalo strypelių rinkinys su labai aštriais rėžtukais kiekvieno jų gale. Ant vieno jų išlikęs įrašas: "Pleckus Tilzit".

Vyras jau buvo nusprendęs, kad tai daiktas mediniams sriegiams daryti.

Paslapties įminimas atėjo, kai bičiulis patarė į interneto paieškos laukelį įvesti žodžius: "Patys žiauriausi medicinos įrankiai."

Taip ir padaręs M.Nogaitis pamatė tokį pat daiktą ir prierašą prie jo, kad tai yra XIX a. viduryje gydytojų naudotas prietaisas kraujui nuleisti.

Dar vieną panašią mįslę įminė telefono kabelį į M.Nogaičio namus tiesti atvykę ryšininkai. Vyrai tuo pačiu metu užsuko apžiūrėti ekspozicijos.

Tarp kitų senienų jie pamatė daiktą, kurio paskirties šeimininkas iki tol nežinojo, o vyrai nudžiugo jį atpažinę ir paaiškino, kad tai – prietaisas kabeliams tempti.

Daiktas buvo visas surūdijęs, M.Nogaitis jį nuvalė, padarė, bet paskirties iki tol nežinojo.

Muziejininkas dar turi nemažai tokių atsakymų reikalaujančių dalykų.

Vienas jų – kario žetono dalis, kurioje įrašyta ne tik kario vardas ir pavardė, bet ir paminėta Bismarko kolonija Žalgiriuose.

Žetono dalyje yra ir daugiau nuorodų į dalinį, kuriame kariavo žetono savininkas. Internete muziejininkas apie tokią koloniją duomenų kol kas neaptiko.

Išgelbėjo nuo pražūties

"Gerą valandą malęs liežuviu ekskursiją dažniausiai baigiu muzikos instrumentais. Muzika visiems patinka, o kai dar pagroju, parodau, kuo skiriasi instrumentų balsai, visi būna patenkinti. Tik aš pats išsisunkiu, lyg būčiau fizinį darbą dirbęs. Man labai patinka, kad kiekviena grupė būna vis kitokia. Kaskart žmonės klausia manęs vis kitų dalykų", – atviravo muziejininkas.

Savo muziejaus pasididžiavimu M.Nogaitis vadina ypatingą instrumentą.

Kartą dar būdamas studentas etnografinės ekspedicijos metu Žeimelyje, Pakruojo rajone, jis miestelio vargonininko našlės vasaros virtuvės kampe pamatė unikalų instrumentą – klavikordą. Moteris ant jo buvo sustačiusi aprūkusius šutintuvus.

Dar Antrojo pasaulinio karo metais sprogmuo pataikė į namą, o krentanti sija sulaužė klavikordo dangtį ir nutraukė stygas. Instrumentas stovėjo neremontuojamas ir pasmerktas.

Vaikinas nedrąsiai ėmė apie jį klausinėti, o močiutė tik apsidžiaugė, kad atsirado žmogus,  norintis iš jos paimti griozdą, kurį netrukus ketino sukūrenti krosnyje.

Gaila, kad ilgą laiką netinkamai laikyto puošnaus instrumento mediena taip iškiaužėjo, jog meistras nesuteikė vilties jį kada nors suderinti.

Atskrido bitės

M.Nogaičio pasakojimai, nors ir nepramanyti, neretai primena pasaką.

Sodyba prisiglaudusi prie pagonybės laikus menančio pilkapio. Kalvą vyras papuošė po audros Vilkėnų dvaro kieme išversto medžio kamienu.

Sumanęs įamžinti šią vietą medinėmis skulptūromis šeimininkas prieš porą dešimtmečių pasikvietė medžio drožėjus ir surengė savotišką plenerą.

Vienas drožė Perkūną ir Krivį krivaitį, kitas – senovės kario skulptūrą.

Dar vienas meistras drožė bičių dievo Bičiaus skulptūrą. Kai ji buvo drožiama M.Nogaitis staiga išgirdo vyrus šaukiant: "Mindaugai, nešk skambalą, bitės spiečia!"

Šeimininkas pamatė virš ūkinio pastato juodą debesį – bitės atlėkė į sodybą, lyg pakviestos Bičiaus.

Pasirodo, skambinti reikia, kad bitės nebegirdėtų savo motinėlės ir sutūptų ten, kur yra, tada jas lengviau susemti.