Uostamiestyje kitą savaitę viešės Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT). Jis parodys legendinį Kazio Binkio „Atžalyną“, kurį praėjusį rudenį dar kartą į teatro sceną atvedė žymus Lietuvos režisierius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Jonas Vaitkus.

Naujam spektakliui scenografiją sukūrė Lauryna Liepaitė, kostiumus – Dovilė Gudačiauskaitė, muziką – Algirdas Martinaitis. Jame vaidina beveik keturios dešimtys LNDT aktorių, tarp kurių – Vytautas Anužis, Saulius Balandis, Viktorija Kuodytė, Dalia Michelevičiūtė, Arūnas Sakalauskas ir kiti.

Lietuvių literatūros klasiko K.Binkio (1983–1942) pjesė „Atžalynas“ (1937) atspindi etines ir moralines dramaturgo vertybes, sugebėjimą kurti paprastą veiksmo intrigą, orientuotą į pačią įvairiausią auditoriją. Anksčiau ją yra statę Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių ir kiti teatrai. Ypač populiari XX a. viduryje ir antroje pusėje ši penkių veiksmų pjesė Vilniaus miesto teatre (dabar – LNDT) pirmą kartą buvo suvaidinta 1940 m. spalio 17 d. (1938 m. Valstybės teatre režisuotą Boriso Dauguviečio spektaklį į Vilniaus sceną perkėlė režisierius Kazys Jarašiūnas; spektaklio dailininkas – Stepas Žukas).

Išskirtinio dėmesio susilaukė Juozo Miltinio Panevėžio dramos teatre režisuotas „Atžalynas“ (1941). Kaip ir kituose pirmuosiuose pastatymuose, J.Miltinis siekė vaidybos paprastumo, labiausiai vengė jausmų nenuoširdumo.

Pernai naują režisūrinę versiją kartu su įvairių kartų aktoriais LNDT sukūrė J.Vaitkus. Režisierius šiame pastatyme siekė dokumentalumo, o iš aktorių reikalavo vidinio jausmo.

„Svarbu, kad jie turėtų aiškias nuostatas, pasaulėjautą, sugebėjimą rimtai įsigilinti į žmogų – ne sudėtingą, išlaužytą, išblaškytą, sutraiškytą, nesuprantantį savęs, gyvenantį instinktais tarp pinigų ir jausminių aistrų, bet žmogų, kuris turi viltį, perspektyvą, kuris tiki, kad gyvenimas yra didžiausia vertybė. Tik tada, žvelgdamas į gyvenimą – nuo gimimo iki paskutinio atokvėpio – pradedi suvokti, kaip vėlai, kaip per vėlai žmonės visa tai supranta: bijo gyventi, jausti ir atsakyti už savo gyvenimą. Man skaitant švarų „eilėraštį“ – koks yra „Atžalynas“ – šie dalykai tampa reikalingi, – kalbėjo J.Vaitkus. – Prasminga grįžti prie tam tikrų dalykų, kuriuose išlikusi vertybių dvasia. Gal ji iš mūsų taško žiūrint gali pasirodyti ir paprasta, per nuoširdi, primityviai sentimentali, bet už tų žodžių, kurie ištariami šiame kūrinyje, yra kažkoks spindėjimas. Manau, kad destrukcijos analizavimas, ėjimas jos link, neigimas tampa jau neįdomus, savotiškai net atgrasus. Noriu grįžti prie tos švaros, kuri yra „Atžalyne“. Jis šiandien scenoje gali būti kaip pavasarinis lietus.“

Anot teatro kritikės Vlados Kalpokaitės, „vertingiausias „Atžalyno“ atradimas yra tai, kad pagrindinio režisieriaus, interpretatoriaus pozicijos čia atiduotos laikui. Istorijai. Atrodytų, J.Vaitkus sudėliojo tam tikrus akcentus tam, kad jai atsirastų erdvės ir galios sakyti savo tiesą“.

Uostamiestyje K.Binkio „Atžalyną LNDT rodys gegužės 8 d. 18 val. Žvejų rūmuose. Bilietai į spektaklį Klaipėdoje – po 12–60 Lt, jie parduodami Žvejų rūmų ir TIKETA kasose.