Negaliu atsistebėti fotografija. Visi gyvename tame pačiame pasaulyje, tai, atrodytų, ir matyti turėtume jį panašiai, o ir visos meno bei estetikos teorijos laikosi vieningo principo – meno kūrinys privalo savyje įrašyti tiesą. Šiuo požiūriu fotografija turėtų būti tiksli kaip šveicariškas laikrodis ir negailestinga kaip suskaitmeninta būtis kompiuteriuose, telefonuose ir kituose kasdienio vartojimo aparatuose. Tereikia nuspausti tinkamą mygtuką, ir nepermaldaujamos tiesos akimirka užfiksuota. Dar Aristotelis teigė, kad menas – tiesos kopija. Natūraliai kyla klausimas, kodėl tokie skirtingi, nuolat stulbinantys savo atpažįstamumu ir individuliais estetiniais sprendimais, yra mūsų fotografai. Tarkime, lietuvių fotografijos klasikas klaipėdietis Vaclovas Straukas lengvai atpažįstamas iš pasirenkamų temų. Mokytojas su fotoaparatu labiausiai mėgo fiksuoti įvairias jaunuomenės nuotaikas, net krizinius momentus. Fotomenininko Aleksandro Dapkevičiaus žmonės, ypač peizažai, visai kitokie, tikrai ne nešališkai objektyvios akies sustabdyti. Ką besakyti apie iškalbingus Artūro Šeštoko portretus, Raimundo Urbono balzganas miesto erdves, Remigijaus Treigio precizišką vaizdo poetiką. Atrodytų – ta pati fotokmeros akis, o regos kampas vis kitas. Kiekvienoje fotografijoje vis kita šviesa, kita dinamika, prasmės, todėl nepaprastai džiugina kiekvienas naujas fotomenininko albumas.

Fotoalbumo viršelis. / „Eglės“ leidyklos nuotr.

Jau A. Stanevičiaus fotografijų albumo „Abipus tūkstantmečių slenksčio“ / „On Both Sides of the Millennium Threshold“ pavadinimas apibūdina tyrinėjimo lauką – slenksčio laiką, XX a. ir XXI a. ir tūkstantmečių sankirtą. „Mes plačiai išsižergėme“, – juokavo autorius, vaizdu bandydamas dekoduoti vieno ir kito amžių ir tūkstantmečių atspirties taškus, svarbiausius įvykius ir net jų inscenizacijas. Rasime čia iškilius Klaipėdą lankiusius žmones, merus, politikus, verslininkus, įvairių konferencijų momentus, menininkus, net vaiko gimimą. Akivaizdu, pirmiausia A. Stanevičius – metraštininkas. Be abejonės, baltasis. Kiekvienas kadras pulsuoja meile, kurią fotografas sąmoningai inspiruoja. Nuotraukose jaučiamas stiprus abipusis fotografo ir fotografuojamojo ryšys.

Iš nuotraukų aišku, kad Klaipėda – didžioji albumo autoriaus šeima.

Visus mes čia rasime, visą Klaipėdą. Kartais atrodo, kad tų nuotraukų gal net kiek per tanku, antra vertus – toks ir būna šeimyninis albumas. O juk iš nuotraukų aišku, kad Klaipėda – didžioji A. Stanevičiaus šeima. Vis dėlto įsimintiniausios nuotraukos – iš XX a. vidurio, o tėvo nuotrauka, puošianti ir albumo viršelį, išskirtinė. Darbų ir gyvenimo nuvargintas ir užgrūdintas veidas su tankiu raukšlių dantiraščiu – viso gyvenimo poezija, su visomis prasmėmis, atvirumu ir paslaptimis. Santūrumas ir išmintis, valia ir susitaikymas tame veide, gyvenimas, sustabdytas pilniausią jo akimirką. Dabar tokių veidų beveik nėra. Nebeuždirbame. Prisišvirkščiame ko nors, abejingumu, goduliu ar dar kuo sudarkome, prarasdami egzistenciškos tvirtybės garantą. Autoportretas (psl. 18), sesuo Regina (psl. 19) irgi spinduliuoja nesumeluotą pasitikėjimą žeme, jos teikiama ramybe ir vaisiais. Sūnus, dukterys, fiksuoti XX a. jau besiritant į pabaigą, jau kitokie, kitokia nuotraukose sumodeliuota tikrovė. Rugiai, kapai, atlaidai – viskas A. Stanevičiui įdomu ir visur jo pilna. Storas albumas, talpinantis visų istorijas, natūraliai susipinančius santykius, pasirinkimus, formuojantis miesto geštaltą – bendrą nedalomą visumą, regimą su meile pasakojančio fotomenininko. Net ne fotografo, o tiesiog – menininko, gyvenimą, jo įvairovę ir žodžiu, ir vaizdu gaudančio ir dovanojančio.