O kodėl? O kodėl? O kodėl? Klausimai, kurie kyla patiems mažiausiesiems. Tie patys klausimai, į kuriuos neranda atsakymų suaugusieji. Ir žinoma, klausimai, kurie primena kiekvieno  mūsų vaikystę, tą vaikystę, kai dar vakarais mamos ar močiutės sekdavo pasakas prieš miegą. Pasakos, kurių siužetus mename ir dabar.

Keista, tačiau kai esi suaugęs, pasakoje įžvelgi daug daugiau. Tokia jau ta pasaka, vieniems gražus, jaudinantis vaikystės prisiminimas, nostalgija, ašaros nubraukimas, kitiems – džiaugsmo akimirka, naujas potyris, neišdildomi įspūdžiai.

Nepaprastai gražu, kai sena virsta nauja, kai tradicija ir šiuolaikinis pasaulis supina nepertraukiamą pynę. Ir kas pasakė, kad pasakos netinka suaugusiesiems? Tinka.

Tai įrodė klasika tapusi lietuvių liaudies pasaka „Vištytė ir gaidelis“, kurią improvizuotai pateikė Klaipėdos „Lėlių teatro“ kūrybinė komanda. Pažiūrėjus šį spektaklį emocijų, geros nuotaikos ir energijos pasikrauni metams į priekį. Juk ten, scenoje, kalba tavo vaikystė.

Tačiau apie viską, kas ir kaip buvo, reikia pasakoti nuo pradžių. Gana sunku tai padaryti, nes minčių gausa sukasi galvoje.

Įėjus į žiūrovų salę akys krypsta į vaizdą scenoje. Atrodo, nieko ypatingo, langelis, tvorelė, močiutės ir senelio trobelė, viskas taip, kaip turi būti, taip kaip pasakoje, lyg verstum puslapį, paskui kitą ir dar kitą.

Spektaklis prasideda, pasigirsta švelni muzika, pasirodo senelis ir senelė. Jų dialogas visai neprimena pasakos konteksto. „Kur pasaka?“ – pagalvoju tyliai, mintyse. Jie šnekučiuojasi, spėja susipykti, netikėtai senelio akys krypsta į susirinkusius žiūrovus.

Pradžia labai gera, nors pasaka dar tik pakeliui, tačiau labai įdomu matyti, kaip profesionaliai aktoriai valdo susirinkusius žiūrovus, o juk suvaldyti mažuosius yra tikras iššūkis.

Scenoje vaidina tik du aktoriai, tai Renata Kutaitė ir Linas Zubė. Šių aktorių vaidyba užburianti.

Profesionalumas, improvizacija, natūralumas – tai trys komponentai, kurie veda kokybiško, nesenstančio produkto link. Aktoriai veikia čia ir dabar. Jų improvizuotai sekama pasaka sujungia tradiciją ir šiuolaikiškumą.

Scenarijaus autorės, dailininkės ir režisierės Gintarės Radvilavičiūtės kurtos lėlės, kuriomis kuriami pasakos personažai atgyja dviejų profesionalų, Renatos ir Lino rankose. Viskas vyksta taip įtikinamai, jog atrodo, kad čia pat, nejučiomis tampi pasakos dalimi.

Teko nubraukti ne vieną ir ne dvi juoko ašaras. Sveikas, ribų neperžengiantis humoras, kuris tinka įvairaus amžiaus žiūrovui. Pilvai nuo juoko plyšo ne tik patiems mažiausiems žiūrovams, bet ir suaugusiesiems, kurie bent valandai atitrūko nuo darbų, rūpesčių ir buvo nunešti į vaikystės šalį.

„Vištytė ir gaidelis“ – tai pasaka, kuri yra tapusi klasika, aktoriai į jos kontekstą įdėjo ir ją apipynė šiuolaikinių ir sovietmetį menančių dienų aktualijomis, detalėmis. Pavyzdžiui, senelis kalba, kad namuose turi skalbimo mašiną pavadinimu „Ryga“, dviratį „Minsk“, senelė įlipusi į medį, slėpdamasi nuo pikto vilko, šaudo ir teigia, kad vykdo karines pratybas. Tiek suaugusiesiems, tiek vaikams šie dalykai kelia juoką.

Kaip ir daugelis lietuvių liaudies pasakų, taip ir ši, yra pamokomojo pobūdžio. Mažiesiems spektaklio žiūrovams pateikiamas pavyzdys, kaip iš vieno mažyčio degtuko, priskaldomas visas vežimas malkų

Spektakliui žavesio suteikia personažų tarpusavio santykiai. Juk taip gražu iš šono stebėti „pasikutenimus“, Vištytės ir gaidelio plunksnų pakedenimus, mažus šeimyninius senelio ir senelės kivirčus, kurie spektakliui suteikia tam tikrą prieskonį. O ir žiūrovams, ypač suaugusiems, primena seną, kaip pasaulis patarlę, kad nebūna namų be dūmų.

Iš mažo medinio namelio, stovinčio Klaipėdos senamiesčio širdyje, kuriame gyvena gėrį, šilumą, grožį, gerą nuotaiką kuriančios lėlės, kvies grįžti naujai atrastas ryšys. Stebuklai visai šalia, spėkit juos pamatyti.