Kur, kiek, kaip ir su kuo

„Su panašia patirtimi, kiek žinau, susidūrė daugelis važiavusiųjų iš Lietuvos į Pietų Afriką. Artimiausia šios šalies ambasada yra Stokholme, visus dokumentus tvarkėme per ją. Turėjau viską papasakoti ne tik apie tai, kiek uždirbu, kur išleidau pinigus detaliai pagal trijų mėnesių išklotinę, bet ir pateikti pažymą iš darbovietės bei apie nekilnojamąjį turtą, kur gyvensiu atvykęs į šalį, su kuo ir pan.“, – pasakojo pašnekovas.

Jis spėjo, jog, viena vertus, tokiu būdu siekiama apsidrausti nuo nepageidaujamų imigrantų, nes šalyje verda arši konkurencija dėl darbo vietų. Kita vertus, keliautojų iš Lietuvos vargai siekiant gauti vizą iliustruoja ir ganėtinai nebrandžius mūsų šalies bei PAR diplomatinius santykius.

Arnoldo ir jo draugo Mindaugo akys į Pietų Afriką nukrypo neatsitiktinai.

„Kai mūsų draugė iš Vilniaus išvyko į Keiptauną pas savo vaikiną, kuris ten gavo metinį darbo kontraktą, leidome jai porą mėnesių apšilti kojas, o tada užgriuvome“, – šypsojosi pašnekovas.

15 dienų svečioje šalyje viešėję lietuviai dalį laiko praleido Keiptaune, taip pat keliavo po jo apylinkes.

„Nieko panašaus nesu matęs, o keliavau tikrai nemažai. Tai visai kitokia šalis, ir pirmiausia – dėl sudėtingos savo istorijos“, – pripažino Arnoldas.

Vaisius skina iki šiol

Nors juodaodžių diskriminaciją įteisinęs apartheidas šalyje buvo panaikintas 1992 m., anot keliautojo, didžiulė rasinės priešpriešos įtampa šalyje tvyro iki šiol.

„PAR buvo ganėtinai laisva šalis, kur rasių maišymasis buvo legalus, kol 1948 m. radikali olandų partija įteisino apartheidą. Skirtingų rasių žmonėms buvo uždrausta ne tik tuoktis, bet ir draugauti, buvo išdraskytos mišrios šeimos, žmonės nublokšti į skirtingas teritorijas, o šeimos nariai vieni kitų nematė po kelis dešimtmečius. Dabar įstatymai stipriai liberalėja spalvotųjų naudai. Pavyzdžiui, dauguma puikiai išsilavinusių baltųjų priversti geresnio gyvenimo ieškoti Australijoje, Anglijoje, kitose šalyse, nes pagal įstatymą į vieną poziciją pretenduojant vienodai tinkamiems kandidatams privalu priimti spalvotąjį“, – pasakojo pašnekovas.

Autentiškiausia patirtimi Arnoldas įvardijo įspūdžius iš vieno renginio.

„Atvažiavę į kažkokį kaimelį ieškojome, kur galėtume pavalgyti, ir mums patarė nueiti į tuo metu ten vykusią žemės ūkio parodos šventę. Joje dalyvavo turbūt keli tūkstančiai žmonių. Viename didžiuliame angare šventė baltaodžiai, kurie šoko kažkokį europietišką šokį, aplinkui – vyno, maisto stalai ir pirma į galvą šovusi mintis buvo apie „Oktoberfestą“,  – prisiminęs šyptelėjo pašnekovas. – O kitame – mažesniame, tamsiame, prirūkytame angare griaudėjo hiphopas ir jame šventė tik spalvotieji. Tai buvo labai akivaizdus pavyzdys, kokia ryški iki šiol yra žmonių atskirtis – gali panaikinti draudimus, bet mentalitetas taip greitai nesikeičia.“

Gidai – buvę kaliniai

Norintiesiems daugiau sužinoti apie šalies istoriją Arnoldas būtinai rekomenduoja nuvykti į maždaug už 8 km nuo Keiptauno esančią Robeno salą. 

„Prieš daugelį metų, kai raupsai buvo neišgydomi, olandai čia įkūrė vietą, kur baisiomis sąlygomis buvo laikomi ligoniai. Vėliau sala buvo paversta griežto režimo kalėjimu, kuriame apie 18 metų kalėjo ir Nelsonas Mandela. Dabar šiame kalėjime ekskursijas veda buvę kaliniai, pavyzdžiui, mūsų gidas buvo žmogus, kuris pats kalėjo 15 metų. Ten viskas palikta autentiškai ir atrodo ganėtinai kraupiai. Ši vieta suteikia galimybę geriau suprasti jų istoriją, išsilaisvinimo kelią, ten būdamas suvoki, kad žmonės išties nesėdėjo sudėję rankų“, – aiškino keliautojas.

Tuo metu turistų pamėgtas Keiptaunas Arnoldui paliko nevienareikšmišką įspūdį.

„Tai didžiulis, gana tvarkingas miestas, kuriame gyvena apie 3,5 mln. žmonių, su moderniais verslo rajonais, dangoraižiais, įspūdinga kolonijine architektūra. Viduryje miesto – trys kalnai, vienas kurių, Stalo kalnas, vadinimas pasaulio stebuklu. Kita vertus – čia gausu apiplėšimų, mieste daugybė benamių, kurie neretai būna agresyvūs ir neprognozuojami. Namus juosia baisios tvoros su vielomis, kurios prisilietus nukrato elektra, arba su spygliais ar įcementuotomis stiklo šukėmis, o ant kiekvieno namo gali pamatyti lentelę su užrašu „Pasipriešinsiu ginklu“, – regėtus vaizdus prisiminė pašnekovas.

Anot jo, net trumpus atstumus Keiptaune, kaip ir kituose didžiuosiuose miestuose, rekomenduojama važiuoti taksi ar „uberiu“. Laimė, šios paslaugos nėra brangios.

Ne silpniems nervams

Lyg dar būtų mažai adrenalino, keliautojai sau prasimanė ir kraują stingdančių pramogų.

„Tarp turistų populiarus apie 1 km aukščio Stalo kalnas – išties kažkas nerealaus. Kopti į jį labai pavojinga, kiekvienais metais nukenčia ir net žūva daug žmonių. Tačiau mes to nežinodami į žygį išsiruošėme visiškai nepasiruošę, be specialios avalynės. Į viršų kėlėmės keltuvu, o leidomės pėsčiomis. Ir nors ne pačiu sudėtingiausiu taku, galiu pasakyti, kad tai buvo vienas baisiausių nuotykių mano gyvenime. Karšta, trošku, apačioje žioji praraja, tad leisdamasis bandai išsilaikyti visu savo balansu. Nesumeluosiu – po šio nuotykio kojos drebėjo dar tris dienas“, – prisipažino pašnekovas.

Tačiau, Arnoldo žodžiais, pirmoje vietoje „pagal nepatikimą“ iš svečioje šalyje patirtų įspūdžių buvo nardymas, tiksliau, bandymas nardyti su baltaisiais rykliais. 

„PAR yra vienintelė vieta pasaulyje, kur galima tai daryti. Tačiau rykliai neatplaukė. Jų niekas nebuvo matęs jau dešimt dienų iki mums atvykstant, nes juos išgąsdino toje vietoje praplaukusios orkos. Laukdami ryklių prasikankinome pustrečios valandos, daugelis žmonių vėmė. Atlanto vandenynas – kažkas baisaus, bangos – kelių metrų aukščio, laivelis – mažiukas, prie jo dar „maskatuoja“ prirakinti narvai“, – pasakojo keliautojas.

Susitinka du vandenynai

Galiausiai į vandenį mėtomas masalas priviliojo jūrų liūtus, tad „ekskursijos“ organizatoriai keleiviams puolė siūlyti netikėtą alternatyvą. 

„Iš pradžių neketinau nerti, bet pamaniau – kam tada moviausi kostiumą? Buvau suporuotas su nepažįstama mergina, tačiau ją ištiko panikos priepuolis, tad likęs vienas narve pasijutau žiauriai nejaukiai. Nors ir išklausėme instruktažą, buvo sunku susiorientuoti bangų blaškomame narve, tokiomis sąlygomis greitai pamiršti, ką turi daryti ir kur laikyti rankas“, – pasakojo Arnoldas.

Jau kiek vėliau keliautojas sau pripažino, kad tai buvo nevykęs sumanymas, ne tik rizikingas gyvybei, bet ir nepateisinamas gyvūnų atžvilgiu.

„Tai yra laukinių gyvūnų kankinimas, nes jie atplaukia paėsti, o realiai vietoje maisto gauna tik masalą – tuno galvą. Teko skaityti, kad dabar nardymą su baltaisiais rykliais ir jų jaukinimą norima uždrausti, nes jie ėmė kelti didelę grėsmę. Gyvūnai pradėjo asocijuoti žmogų su maistu, tad paplūdimiuose padaugėjo užpuolimų“, – aiškino pašnekovas.

Tačiau visa kita kelionės patirtis, anot Arnoldo, buvo nuostabi.

„Visai kitaip įsivaizdavau Gerosios Vilties kyšulį. Iš tiesų tai yra ne tik taškas, kur susieina Atlanto ir Indijos vandenynai. Toje vietoje plyti ir ištisas nacionalinis parkas, kuriame galima išvysti įvairių laukinių gyvūnų“, – pasakojo keliautojas.

Į pasimatymą su pingvinais

Tapybiški gamtovaizdžiai, egzotiška gyvūnija ir augmenija – neabejotinai šios šalies pasididžiavimas ir didžiausias turistų masalas.

„Pakeliui į Gerosios Vilties kyšulį mums rekomendavo pravažiuoti pro miestelį, kurio paplūdimyje yra viena iš trijų likusių afrikinių pingvinų kolonijų. Iš pradžių reikia perlipti didžiulius akmenis, o tada atsiveria nerealus vaizdas – gausybė mažučių pingvinų, prie kurių galima visai arti prieiti, fotografuoti, net kartu su jais pasimaudyti. Tačiau kai mes įbridome į tą ledinį vandenį, visi pingvinai išsikraustė į krantą, teko maudyti vieniems“, – prisiminęs šypsojosi pašnekovas.

Draugų kompanija apsilankė ir prieglaudoje, skirtoje sužeistiems ar nelaisvėje gimusiems laukiniams gyvūnams.

„Pavyzdžiui, visiškai iš arti galėjome stebėti afrikinius krokodilus, kaip juos šeria. Už 15 eurų suteikiama galimybė paglostyti, pažaisti su skirtingais gyvūnais. Kartu į narvą įeina du prižiūrėtojai ir stebi, kad nieko nenutiktų, nes vis dėlto tai yra laukiniai gyvūnai, kai kurie jų – labai agresyvūs“, – aiškino keliautojas.

Su Lietuva – glaudžios sąsajos

Kelionės metu lietuviai spėjo pasimėgauti ir paplūdimio, ir gastronominiais malonumais.

„Lankėmės vynuogynuose, kur ragavome vynus, stebėjome, kaip jie gaminami. Ten pat rengiamos ir džino degustacijos, – pasakojo Arnoldas. – Labai skanus maistas, kurio ragavome ir europietiško, ir afrikietiško. Labai populiarūs mėsos kepsniai, tad bet kuriame nuomojame name visada bus kepsninė. Mėsa – labai pigi, steiką galima nusipirkti už kelis eurus, strutienos kepsneliai kainavo gal du tris eurus. Puikaus vyno galima įsigyti taip pat už porą trejetą eurų“, – vardijo pašnekovas.

Mados versle dirbantį vyrą kasdien stebino puikiu stiliaus pojūčiu pasižymintys didmiesčio gyventojai – net ir nepasiturintys miestiečiai mėgsta išsiskirti savo stiliumi, drąsiai eksperimentuoja su išvaizda, randa įdomiausių rūbų derinių. 

Nors per visas 15 dienų keliautojams neteko sutikti nė vieno lietuvio, tačiau PAR turi nemažai sąsajų su Lietuva.

Antai dar 1930 m. Johanesburge buvo įkurta Pietų Afrikos lietuvių draugija, o didžioji dalis šalies žydų – litvakų palikuonys.

Tarp 1880 ir 1910 m. dėl caro pogromų iš Lietuvos išvažiavo tūkstančiai žydų. Daugelis jų pasitraukė be nieko, vos sukrapštę pinigų bilietui, tačiau Pietų Afrikoje žmonės prakuto, pasakojo Arnoldas.

Su litvakų palikuonimis lietuviams teko pabendrauti ir Keiptauno žydų muziejuje, ir vietinėje sinagogoje.

„Jie seka įvykius ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, Ukrainoje, Gruzijoje – jiems viskas įdomu“, – netikėtus susitikimus prisiminė keliautojas.