Vizitinė kortelė – pavardė

– Kokių aplinkinių replikų sulaukdavote dėl savo išskirtinės pavardės? Turbūt neretai jas girdite?

– Žinote, vaikystėje įvairius bendraamžių komentarus priimdavau gana skaudžiai. Atrodė, kitų tokios gražios pavardės, o manoji kažkokia keista. Tik vėliau supratau, kad čia ir yra pats grožis. Vaikai yra žiaurūs, būdavo ir patyčių, ir pasišaipymų. Ir dabar dar kartais gatvėje koks nors gimnazistas, eidamas pro šalį, atpažinęs mane sugieda "kakarieku". Tai tik pralinksmina. Juk normali pavardė, labai tinkama režisieriui.

– Ne tik režisavote, bet ir pats įkūnijote nemažai charakteringų vaidmenų. Esate nusifilmavęs ne vienoje lietuviškoje kino juostoje.

– Teko šiek tiek pavaidinti. Esu įgijęs dvi specialybes: baigiau aktorinį ir režisūrą. Kadangi teatre daug nevaidinau, pasireiškiau kine. Tai buvo įdomi patirtis.

– Kokius savo personažus smagiausia prisiminti?

– Itin įsiminė 1976-aisiais Maskvos televizijos užsakymu Lietuvos kino studijoje nufilmuotas serialas "Komisaras. Seklio Kalio nuotykiai", jį režisavo Arūnas Žebriūnas. Vaidinau policijos komisarą, buvo smagu pakvailioti, pažaisti, įlįsti į pasakišką švedų rašytojos Astrid Lindgren pasaulį.

– Teigiami ar vis dėlto neigiami vaidmenys dažniau jums tekdavo?

– Žinote, kaip bebūtų keista, turbūt teigiami. Tėvo Brauno pagrindinis vaidmuo detektyviniame filme "Veidas taikinyje", paremtame Gilberto Keitho Chestertono novelių ciklo "Tėvas Braunas" motyvais. Taip pat buvau pirmininkas Trakymas "Perskeltame danguje". Visokių jų būta. Bet kinui aš daug dėmesio neskiriu.

– Teatras – jūsų didžioji aistra?

– O taip, čia praėjo visas mano gyvenimas ir kūrybinis polėkis, vėliau ryžausi net ir pats pavaidinti, pastačiau netoli 90 spektaklių.

Pirmasis darbas – Marijampolėje

– Klaipėda nėra jūsų gimtasis kraštas?

– Subačius – nedidelis miestelis, kur gimiau, kažkur vieškelių kryžkelėje, nuskurusi ir mirštanti vietovė. Ten baigiau keturias klases, vėliau persikėliau į Vilnių ir ten pradėjau lankyti vidurinę. Vaikystės atsiminimuose išliko karo ir dar baisesni – pokario epizodai. Per Lietuvą ėjo keli frontai, tačiau būnant vaiku tai atrodė savotiškas žaidimas. Įsivaizduokite, žingsniuoja kareiviai, palikdami konservų skardines, randi kokį užsilikusį šovinį. Puiki kasdienybė berniukui.

– Tėvai nebuvo menininkai, kaip pamilote teatrą?

– Turbūt turėčiau dėkoti savo lietuvių ir rusų literatūros mokytojams. Mus, vaikus, vesdavosi į operos, dramos teatrus. Tada Vilniuje jų nebuvo tiek daug. Liepdavo mintinai mokytis tekstų ištraukas, eilėraščius, pradedant A.Puškinu ir baigiant P.Cvirka bei S.Nėrimi. Deklamuodavome išsijuosę. Paskui įstojau į konservatoriją. Mūsų diplominius spektaklius žiūrėjęs ir vertinęs režisierius pakvietė atvykti į Klaipėdą dirbti aktoriumi. Bet tąkart atsisakiau ir penkeriems metams išvažiavau į Maskvą mokytis režisūros. Kai reikėjo pastatyti priešdiplominį spektaklį, mums leido išsirinkti vietą. Tad grįžau į Lietuvą ir savo pirmąjį darbą sukūriau Marijampolės teatre. Sulig tuo spektakliu jį uždarė, buvo sunkūs laikai kultūrinėms įstaigoms. Taigi 1963-iaisiais atsikėliau į uostamiestį ir tapau Klaipėdos dramos teatro režisieriumi. Čia likau visam.

– Nekilo pagundų išvykti?

– Buvo minčių išvažiuoti, ypač sunkiais gyvenime ir kūrybos momentais. Sulaukiau patrauklių ir rimtų pasiūlymų, tiesa, kalbu apie Lietuvą. Bet aš esu truputį namisėda, nemėgstu daug trankytis. Nesusiviliojau tais pasiūlymais ir gerai padariau. Čia būta ir gerų dalykų, ir nesėkmių. Bet tai normalu, nes teatras – sudėtingas organizmas.

– Ar savo anūkams patartumėt rinktis teatralo duoną?

– Matyt, ne. Mano sūnus Žilvinas anksčiau norėjo pasekti tėvų pėdomis, juk jis visą laiką trynėsi teatre. Ir iki pat dabar mūsų su žmonos spektaklius beveik visus mintinai žino. Bet aš jį atkalbėjau. Pasirinko muziką ir tapo mokytoju, dėsto vaikams fortepijono muziką.

Pasmerktas vienatvei?

– Jūsų žmona Elena Gaigalaitė – žinoma Klaipėdos dramos teatro aktorė. Jos netektis skaudi visai teatralų bendruomenei.

– Vis dar jaučiuosi priblokštas. Viskas susidėjo į krūvą – praėjusiais metais įvykusi žmonos netektis ir išsikraustymas iš teatro, kuriame praleista per 50 metų. Tiek energijos jam atiduota, bet staiga lieki nuošalyje ir esi pasmerktas vienatvei, moraliniam ir netgi materialiniam skurdui. Likome dviese su sūnumi. Jis viengungis, taip ir nevedė. Kiek galėsiu, dar dėstysiu Klaipėdos universitete. Reikia atiduoti duoklę studentams, kad ir koks kartais nedėkingas darbas tai būtų, ypač kai pajauti šiokį tokį abejingumą.

– Dauguma jūsų studentų, ko gero, pasilieka teatre?

– Išleisiu ketvirtąjį – paskutinįjį kursą. Daugelis jų dirba Klaipėdos dramos teatre. Kiti išvažiuoja į Vilnių. Gaila tų gabių žmonių, talentingų aktorių, kurių likimas dėl charakterio ar tiesiog nepalankių aplinkybių susiklostė nekaip. Teatre angeliuku būti nereikia. Svarbiausia – tikra meilė ir atsidavimas savo profesijai. Jei nesi įsitikinęs, ji baudžia. Paviršutiniškumas ir materializmas – bendra šiandienos kasdienybės tendencija, teatre plaukiama paviršiumi, einama į pramogą ir pinigus.

– Ar su savo studentais palaikote ryšius, bendraujate?

– Žinoma, ir mano buvusi studentė aktorė Nelė Savičenko nepamiršta, pasveikina, telefonu pasišnekame, taip pat ir Liubomiras Laucevičius. Daug jų, sunku ir suskaičiuoti visus. Išsibarstę po visą Lietuvą. Bet man jų dėmesys labai malonus.

– Būna, kad žmonės gatvėje sveikinasi, o jūs neatpažįstate?

– Būna būna. "O, ponas Gaidy, laba diena", – sako. Kiti mus painioja su aktoriumi ir bendražygiu Vytautu Paukšte. Kadangi abu barzdoti ir pavardės neįprastos. O šiaip tai meno vadovo profesija nėra dėkinga turėti daug itin artimų draugų ar draugių teatre. Jei tik su kuo nors daugiau susibičiuliauji, atsiranda interesų konfliktas, neva kažkam duodi geresnius vaidmenis. Užtat ir kalbėjau apie vienatvę. Klaipėdoje giminių taip pat nėra, kai apie tai susimąstai, liūdna pasidaro. Pastaruoju metu "suskystėjau".

Paskutinis spektaklis apie save

– Kovo viduryje tik ką duris atvėrusiame teatre žiūrovai išvydo jūsų premjerą "Kalėdos Kupjelų namuose". Esate ja patenkintas?

– Tai italų dramaturgo Eduardo De Filippo lyrinė komedija. Manau, kad spektaklis vykęs. Pati pjesė gera, tarsi apie mane. Parašyta prieš daugiau kaip septynis dešimtmečius su ryškiu itališku grotesku, aštriomis situacijomis ir charakteriais, temperamentingai besivystančiais įvykiais. Artėjant prie pabaigos, suvokiau, kad statau turbūt spektaklį ne tik apie Kupjelus, bet ir apie savo patirtį. Ir aš kaip pagrindinis pjesės herojus tarsi kūriau savo prakartėlę – Klaipėdos dramos teatrą. Galbūt buvau naivus nematydamas, kaip viskas pradeda po truputį byrėti, kad tu esi nebereikalingas, kad tau reikia išeiti, kad tu pasmerktas vienatvei, kančiai, gal net ir fizinei bei dvasinei mirčiai. Bet manęs dar nereikia laidoti. Baigiau ar ne savo kūrybinį darbą, priklauso nuo manęs. Kol leis sveikata, statysiu spektaklius.

– Turite nemenką gaidžių kolekciją. Tai – gerbėjų dovanos?

– Ko tik pas mane nėra. Krūvos visokių niekučių, rašliavų, juk žiūrovai sunešė, namie jų nėra kur dėti. Nupjauta skulptoriaus galva, guminis gaidys, net ir medinė špyga. Ant vieno apdovanojimo pasirašė garsi TSRS kultūros ministrė Jekaterina Furceva, viena iš nedaugelio moterų aukščiausioje valdžioje. Visos N.Chruščiovo komandos svarbi figūra. Sovietmečiu tai buvo baisi retenybė matyti moterį valdžioje, bet jos likimas irgi buvo gana liūdnas.

– Ar šventėte savo gimtadienį?

– Šiek tiek. Išties sulaukiau nemažai dėmesio, telefonas netilo visą dieną. Po spektaklio teatre jaukiai pasibuvome, turėjome šiltą vakarą.

Vizitinė kortelė

Gimė 1937 m. gegužės 24 d. Subačiuje Kupiškio rajone.

Mokėsi Subačiaus pagrindinėje mokykloje.

1954 m. baigė Vilniaus 7-ąją vidurinę mokyklą.

1958 m. baigė LSSR konservatoriją.

1963 m. baigė A.Lunačiarskio teatro meno instituto Režisūros fakultetą Maskvoje.

Nuo 1963 m. yra Klaipėdos dramos teatro režisierius (iki 1998 m. vyr. režisierius) ir aktorius.

1998–2001 m. Klaipėdos dramos teatro vadovas, nuo 2001 m. – teatro meno vadovas.

Nuo 1969 m. vaidino ir kine.

Nuo 1971 m. Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetų, dabartinio Klaipėdos universiteto Menų akademijos dėstytojas; nuo 1995 m. – docentas.

Pastatė apie 90 spektaklių, suvaidino keliasdešimtyje filmų ir televizijos serialų.

1972 m. pripažintas LSSR nusipelniusiu meno veikėju.

1979 m. gavo LSSR valstybinę premiją.

2002 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi.

2005 m. tapo Klaipėdos miesto kultūros magistru.