Nesijaučia atitrūkęs

Bemaž prieš metus palikęs Muzikinį teatrą, šiandien savo pagrindine darboviete R.Kaubrys įvardija uostamiesčio Vytauto Didžiojo gimnaziją, kurioje dirba neformalaus ugdymo organizatoriumi. Taip pat Klaipėdos universiteto Menų akademijoje turi operos studiją – čia su studentais dalijasi sceninės raiškos, vaidybos bei kitomis profesinėmis paslaptimis.

"Mokykla man nėra svetima, labai daug metų paraleliai dirbu pedagoginį darbą. Simono Dacho mokykla buvo pirmoji mano darbovietė, tik po to pakliuvau į teatrą, – prisiminė diplomuotas režisierius. – Didžioji dalis Muzikinio teatro artistų negalėtų iš jo išgyventi, tad jie dirba ir antruose, ir trečiose darbuose, jie ištisai nemato savo šeimos, artimųjų – tai yra žiauru."

Ramūnas prisipažino, jog jam iki šiol rūpi ir labai svarbu, kuo ir kaip gyvena Muzikinis teatras.

"Buvau ir esu šalia jo, nesijaučiu ir nenoriu niekur pabėgti, – šyptelėjo pašnekovas, suskubęs patikinti, kad nepraleido ir šiemečio "Muzikinio rugpjūčio pajūrio" festivalio renginių. – Vienas naujausių matytų darbų – "Kandidas". Labai džiaugiausi jaunimo darbu, prie kurio jaučiuosi ir pats šiek tiek prisidėjęs, nes jaunieji teatro solistai yra tiek mano buvę, tiek esami studentai."

Atakavo klausimais

Nors sau ir buvo labai tvirtai prižadėjęs darsyk nebebristi į tą pačią upę, R.Kaubrys neneigė, jog neseniai vykę teatro vadovo rinkimai gerokai sujaukė jo mintis ir privertė pakeisti savo nusistatymą.

"Kai viešai paaiškėjo, jog dabar jau buvęs teatro vadovas (Jonas Sakalauskas – Red. past.) pereina į kitą įstaigą ir kad bus skelbiamas konkursas į šią poziciją, labai greitai apsisprendžiau, kad jame nedalyvausiu. Nors tuo metu išgyvenau psichologiškai labai nelengvą periodą, nes kasdien – tikrai iš to nedarau kažkokios pompos – tiek gatvėje, tiek parduotuvėje, tiek kitoje viešoje erdvėje nuolatos buvau stabdomas ir kalbinamas tiek teatro darbuotojų, tiek tai įstaigai prijaučiančių, vienaip ar kitaip su ja susijusių žmonių, ar neketinu dalyvauti konkurse. Tuo metu galvojau, kad tik greičiau viskas pasibaigtų", – atviravo Ramūnas.

Prisiminęs populiarų posakį apie tai, jog vadovas yra prekiautojas viltimi, pašnekovas prisipažino laikęsis nuostatos, kad šias pareigas turėtų užimti visai naujas, nežinomas žmogus, kuris komandai galėtų įkvėpti daugiau vilties, įnešti daugiau šviežio kraujo, intrigos.

Šviesa tunelio gale

"Žinoma, tuo metu galvojau ir apie tai, jog jei jau Kultūros ministerija mane vieną kartą "išbrokijo", kodėl ji staiga vėl turėtų mane pasirinkti. Tačiau kai pirmasis konkursas neįvyko – iš dviejų pretendentų nieko neišrinko, mane vėl pradėjo persekioti paranoja. Ją turbūt jaučiau visą laiką, net savo vadovavimo metais (ir tam turiu pagrindo), kad teatrą gali uždaryti. Jeigu vadovas neišrenkamas, tam yra realus pagrindas, juolab kad ir rekonstrukcija neprasidėjusi. Tad kai pasklido opinija, esą nelabai yra kam dalyvauti, nusprendžiau, kad pateiksiu dokumentus, tačiau stebėsiu situaciją ir į ją atitinkamai reaguosiu. Tad taip ir sureagavau – galiausiai į konkursą nenuvažiavau", – atskleidė R.Kaubrys.

Pašnekovas prisipažino, jog bene labiausiai jį nustebino tai, kad konkursiniu periodu tiek Klaipėdoje, tiek sostinėje buvo labai atvirai ir tiksliai įvardijamos į vadovo postą pretenduojančių kandidatų pavardės.

"Nors to daryti negalima, informacija buvo "nutekinta" labai konkrečiai. Ir man buvo labai aišku, kad tai buvo daroma sąmoningai. Tuo pat metu viena pavardė buvo labai slepiama. Tad susidarė įspūdis, jog tas žmogus buvo ruošiamas, dangstomas ir saugomas, kad viešoji opinija jo iš anksto "nesuvalgytų" ir nenulinčiuotų, nes pas mus tai yra labai populiaru. O kai savais kanalais sužinojau tą pavardę, pasvarsčiau dar kartą ir supratau, kad galynėtis su vilniečiais yra tuščias laiko gaišimas. Nepaisant to, manau, jog šįkart laimėjo tikrai pats stipriausias kandidatas, ir tai tikrai teikia vilčių, kad Klaipėdos muzikinio teatro laukia šviesi ateitis", – linkęs tikėti buvęs teatro vadovas.

Vienintelis miestas – Vilnius

Tuo metu prisimindamas ankstesnio konkurso patirtį, R.Kaubrys nevyniojo žodžių į vatą.

"Iš tiesų mūsų šalyje iki šiol tebeegzistuoja partinio palaikymo sistema, tad norint laimėti svarbesnę poziciją reikia turėti labai stiprų, o dar geriau – ne vieną užnugarį. Nemanau, kad kalbu apie kažkokius nežinomus dalykus, tai yra vieša paslaptis. Gal kažkada bus kitaip. Gal už valstybės vairo turi atsistoti visiškai nauja karta, – svarstė menininkas, atvirai prabilęs ir apie nemalonų santykį, patirtą vadovavimo teatrui metu: – Tuo metu labai aiškiai teko patirti, jog vienintelis miestas Lietuvoje yra Vilnius, o toliau – visų kaimų Lietuva. Tik Vilniuje viskas aukšto lygio, tik čia leidžiama spręsti, kaip ir kas turi būti, o jau į Klaipėdą reikia žiūrėti pro padidinamąjį stiklą, o dar geriau – per du padidinamuosius stiklus."

Ramūnas neatmetė, jog veikiausiai dėl to ir neužsitarnavo sostinės klerkų palankumo, kad niekada nebandė niekam pataikauti ar įtikti.

"Man visada buvo svarbiau burti komandą. Visada svarbiau buvo ansambliškumas, bendruomeniškumas. Aš nesistengiau tenkinti savo asmeninių įgeidžių ir nekūriau savo istorijos, kulto. Ir turbūt kažkas pasakytų, kad tai buvo didžiausia mano klaida", – šyptelėjo pašnekovas.

Alksta kūrybinio darbo

Tačiau, anot Ramūno, šiandien prieš save jam dėl nieko netenka raudonuoti.

"Tą vadovavimo teatrui periodą galima vertinti įvairiai – priešai visada suras, prie ko prikibti, o draugai visada ras, už ką pagirti. Šiandien mes gyvename tokiu laikmečiu, kai žmonės labai nori garbės, pripažinimo, viešumo... Teatro vadovo pozicija man buvo svarbi ne dėl posto. Man buvo ir visada bus įdomu teatro procesai. Vadovu patapau iš idealizmo – sirgdamas už komandą, norėdamas, kad būtų gerai kolektyvui", – kalbėjo pašnekovas.

Anot Ramūno, tenka apgailestauti, jog šiandien nebevertinami tokie dalykai, kaip menininko patirtis, jo lokalumas bei lojalumas.

"Muzikiniame teatre ne tik norėčiau, bet ir galėčiau dirbti kaip kūrėjas. Nes tikrai turiu ką pasiūlyti ir puikiai pažįstu komandą. Tačiau šiandien kaip kūrėjas jaučiuosi nebereikalingas", – pripažino buvęs teatro vadovas.

Tačiau pašnekovas patikino nevarąs Dievo į medį.

"Dabar turiu daugiau laiko ir galimybių skaityti knygas, žiūrėti gerus filmus, stebėti, kaip pateka ar leidžiasi saulė... Arba, pavyzdžiui, Turkijoje, įstabioje vietoje – turkų seldžiukų gynybinės tvirtovės apsuptyje – gėrėtis mėnulio užtemimu", – šyptelėjo pašnekovas.